Suvaržyta širdis - laisvas protas.

Šitas skyriukas toks keistas sakyčiau…jame nėra nieko tikslaus ir konkretaus beeet…visa šio skyriaus esmė labiau atsispindės ateityje. Ir čia Ema ne Emiška, tad…xD Ji kvanktelėjo truputį, bet greitu laiku grįš ir parodys tikrąją save. Ačiū kad skaitot (hug)

Viso skrydžio į Ameriką metu, jis laikė mane savo glėby. Visą tą laiką aš vis prabusdavau ir vėl netekdavau sąmonės. Jaučiausi be galo silpna, trapi, negalinti pasirūpinti savimi, bet juk aš tokia ir buvau! Tie gyvuliai pavertė mane tokia. Aš norėjau pasipriešinti, neleisti jam liesti manęs ir atsitraukti nuo jo kuo toliau. Aš norėjau paklausti jo, kodėl taip pasielgė ir kodėl taip elgiasi dabar. Tačiau aš nė to nesugebėjau! Jaučiausi tarsi būčiau mirusi, bet tuo pačiu ir ne, nes supratau viską, kas vyko aplink. Krūpteldavau nuo kiekvieno garsesnio garso ar staigesnio judesio mano regos lauke nors iš tiesų aš nieko nemačiau, o tik bukai vėpsojau nežinia kur. Ir vis gi - aš buvau mirusi. Dvasiškai, nes mano siela liko ten, tame sandėlyje, kur paskutinį kart regėjau savo didžiąją Meilę, kur man vėl teko su juo atsisveikint, tačiau šįkart…amžiams…

- Rūpinkis ja,- paliepė Ervinui, perduodamas mane jam į rankas tas, kurio turėčiau nekęsti už tai, ką man teko patirti, tačiau aš negalėjau jausti to jausmo. Nes tik jo dėka aš gyva. Tik jo dėka žinau, kad ir Matas su Alessandru bus gyvi ir sveiki. Juk jis pažadėjo.
- Žinoma. Ačiū, kad…tiesiog, kad ji čia,- padėkojo Ervinas ir pajaučiau, kaip pradėjome eiti,- žinai, tie kas taip su tavim pasielgė – atsiims,- piktai suurzgė.
- Jis jau atsiėmė,- šaltu balsu nukirtau ir toliau buku žvilgsniu žvelgiau į nieką.
- Na ką…metas namo,- pranešė ir įsodino mane į automobilio priekinę sėdynę.
- Tu juk supranti, kad tokia aš jiems negaliu rodytis? – pašaipiai paklausiau,- bet kur, tik ne namo,- paliepiau ir pirmą kart po tiek laiko, pažvelgiau į savo nuostabųjį pusbroliuką. O jis nė kiek nepasikeitęs: vis dar toks pat žavus, kokį pamenu.
- Bet pas mane tave pamatys mano tėvai, tad koks skirtumas? – paklausė nesupratęs, bet nejaugi jis tikrai toks kvailas?
- Nejau tu tikrai toks kvailas? Tu – mano šeima, todėl į sąvoką „namai“ įeina ir tavo namai, tad bet kur kitur, tik ne ten, ar aišku? Ir neapsimesk, kad neturi jokios vietelės, kurioje karaliautum tik tu,- piktai suurzgiau. Jis pradeda vėl mane užknisti.
- Atsiprašau, tik tikrinau ar tu ta pati Ema, kurią pažinojau visą savo gyvenimą: niurzglė, neturinti kantrybės ir vis rėkianti,- nusijuokė iš savo pokšto, kuris man nepasirodė nė kiek juokingas.
- Tiesiog…kur nors, aišku? – tyliai sumurmėjau, nes man vėl pasidarė be proto silpna. Nebeturėjau jėgų kalbėti, akys pradėjo merktis, o kūnas atsisakė man paklusti. Vėl nugrimzdau į tuštumą.

Galvojau apie tai, kaip vėl reikės išbristi iš tos duobės, į kurią įkritau. Rodos, jau tiek kartų ten buvus turėčiau lengvai rasti kelią atgal iš jos, tačiau taip nėra… Kiekvienas tas šuolis žemyn manęs nesustiprina. Nors turėtų! Deja, po kiekvieno nuopuolio būna vis sunkiau atsitiesti. Šį kart aš viena ir neturiu nieko, kas man padėtų. Nėra to, kas pasidalintų su manimi savo stiprybe ir ryžtu. Nežinau ar pajėgsiu viena viską įveikti. Ta vienintelė akimirka su juo…ta paskutinė akimirka…tas žinojimas, kad galbūt viskas galėjo būti kitaip. Galbūt mes galėjom būti laimingi. Galbūt - tokio žodžio mano gyvenime būti nebegali. Nes juk kažkas arba yra arba ne. Mūsų nėra, o yra tik jis ir aš… Ir dabar turiu kovoti už save.
Jaučiau švelnius prisilietimus ant savo veido…Jaučiau šiltą kvėpavimą man į plaukus…Jaučiau kažkieno šiltą delną manajame…Ir norėjau niekada neatsibusti. Norėjau, kad šis sapnas truktų amžinai, nes tokios laimės, kurią jaučiu dabar, nejutau jau senai. Šis sapnas per daug tikroviškas, kad būtų tiesiog sapnu, bet per daug tyras, kad būtų tikrove. Norėjau pramerkti užmiegotas akis ir vėl susidurti su ta kankinančiai pasiilgta žydryne. Deja, tačiau kai pagaliau tai padariau, man teko skaudžiai nusivilti. Prieš mane nebuvo jokių mėlynų akių, apie kurias svajojau…nebuvo tų saugančių rankų, kuriomis tikėjau, nebuvo to alsavimo, virpinančio mano širdį…nebuvo to, kurį tikėjau esant…

- Atsiprašau, jei pažadinau,- sušnibždėjo nepažįstamasis tyru balsu, aidu atsimušusiu mano mintyse. Galbūt turėjau išsigąsti ar bent nustebti, tačiau to nebuvo, nes tas, kurį mačiau priešais save, užgniaužė man kvapą. Nors, rodės, pabudau iš sapno, tačiau šis angelas per daug trapus realybei, kad manyčiau esanti nebemieganti.
- Tobulas angelas,- tyliai sušnabždėjau sau ir nė nepajutau, kaip mano ranka pakilo, o pirštai jau lytėjo jo veidą. Kiekvienas odos lopinėlis, kiekvienas akių mirksnis, kiekvienas kvėptelėjimas ir atodūsis…viskas jame buvo nepakartojama. Nežinau, kodėl jis taip mane sužavėjo, nežinau kodėl iš vis visa tai vyko, tiesiog žinau, kad jis man padės. Nes juk angelai neatsiranda šiaip sau ar ne?
- Ne angelas, bet priimsiu tai kaip komplimentą,- atsakė ir jo dangiškas juokas pasiekė mano ausis,- kodėl jie taip padarė? – jau surimtėjęs paklausė, o jo žvilgsnis apsistojo ties manuoju.
- Nes taip buvo lemta. Taip reikėjo. Aš turėjau mirti,- paprastai atsakiau. Cha kaip lengvai galiu kalbėti apie savo pačios mirtį!
- Nešnekėk nesąmonių. Suprask, jie turi atsiimti už tai, kad taip pasielgė. Tu šventa, tu tobula, tu ideali…negalima taip elgtis,- nepasidavė angelas.
- Per mane jie abu mirė, per mane vos nemirė Aless su Matu, per mane atsitiko tiek dalykų, už kuriuos atlyginti būtų maža net mano mirties,- susigraudinau ir ašaros pradėjo ristis mano skruostais,- aš padariau tiek blogo…
- Šaaa…esu garantuotas, kad tu nepadarei nieko tokio blogo, kaip manai padariusi. Tiesiog pasakyk, kas taip su tavim pasielgė ir viskas baigsis,- bandė nuraminti, todėl jau po akimirkos buvau apglėbta angelo.
- Viskas jau baigėsi…,- gniutulas užspaudė gerklę ir prasidėjo dar didesnė rauda, kurios niekaip negalėjau sustabdyti.
- Na gerai, nusiramink, viską galėsi papasakoti rytoj, nes aš šito taip nepaliksiu,- pasidavė mano angelas ir tik stipriau prispaudė prie savęs.
- O tu pasiliksi su manim? – su viltim balse paklausiau ir pakėliau užverktas akis, maldaujančias nepalikti manęs vienos.
- Žinoma, aš pasiliksiu su tavim kiek tik tau reikės,- atsakė ir nusišypsojęs draugiška šypsena bei pabučiavęs į viršugalvį, pradėjo mane lėtai, lyg mažą vaiką siūbuoti.

O aš juk ir buvau lyg mažas vaikas… Maža mergaitė, netekusi visko, ką turėjo brangiausia. Maža mergaitė, netekusi viso savo pasaulio ir nežinanti, kaip vėl sugrįžti į jį. Pasiklydusi tamsoje ir savo baimėse ji neranda to šviesos tunelio, kuriuo ji pasiektų savo saulę. Nes saulės nebėra. Ji sudegė…dingo…jos nebėra…kaip nebėra ir mažos mergaitės. Liko tik skausmo išsekintas kūnas, sudraskyta širdim, nebeatskiriančiu realybės nuo pasąmonės krečiamų pokštų protu ir bedvasiu vidum…

- Aš noriu, kad tu būtum su manim amžinai,- sušnabždėjau angelui tyliai, kai iš mano akių išriedėjo paskutinė ašara.
- Ir būsiu,- atsakė užtikrintu balsu, tačiau kažkas pradėjo drumsti mūsų ramybę. Kažkas veržėsi į mūsų erdvę, norėdamas atimti mano angelą iš manęs. Nukreipiau išsigandusį žvilgsnį į savo išsigelbėjimą, tačiau jis žvelgė kažkur į tolį.
- Kaip ji? – per daug pažįstamas, tačiau nepamenamas balsas įsiveržė į mano pasąmonę su tokia jėga, jog iki šiol mano galvoje buvęs pasaulis susidrumstė, lyg susidrumsčia jūros. Tai buvo realybė…arba sapnas, tačiau visa tai baigėsi, nes tuštuma mane išgelbėjo nuo to chaoso. Chaoso, bandančio mane pasiglemžti…

Jeigu prieš tai bijojau šios tuštumos vien todėl, kad ji ne tokia, kaip tamsa, tai dabar aš ją mėgstu. Kodėl? Nes ji mane išgelbėjo nuo visos tos sumaišties, kai tuo tarpu tamsa mane apleido. Nors ir būdama čia nesijaučiu rami ar juolab – saugi, tačiau tai geriausia vieta iš tų, kuriose galiu būti. Dabar aš nenoriu sugrįžti į realybę, nes nemoku atskirti kas joje tiesa, o kas – melas. Mane gąsdina beprotybės šešėlis, slenkantis šalia ir laukiantis, kol aš suklupsiu. Aš bijau visko, tame pasaulyje, kad ir koks jis bebūtų: tikras ar išgalvotas. Aš bijau skausmo, bijau nežinios, bijau neapykantos ir šalčio…šalčio savo sieloje ir širdyje. Nes aš jį jaučiau…ten…kad ir kur aš buvau. Tas šaltis - kaustantis ir neleidžiantis žvelgti pirmyn. Jis mane gąsdina, tačiau tuo pačiu žavi ir vilioja. Ir vis gi aš noriu pasilikti čia. Nebenoriu girdėti tų nenutrūkstamų minčių gijų savo galvoje, bandančių suprasti kas ir kaip. Aš noriu pasilikti čia, nes vienintelio ir tikro Angelo mano gyvenime jau nebėra…

Šitas daug trumpesnis, bet taip turi būt. Kitas skyriukas manau bus ryt ;)

[Matas]

Aš vėl turėjau ją savo glėbyje. Vėl jaučiau jos šilumą, vėl girdėjau jos tylų alsavimą ir vėl skendau jos žvilgsnyje… Tačiau aš visa tai palikau ir pabėgau pabrukęs uodegą, kai tuo tarpu turėjau kovoti su jos skriaudėjais. Tačiau aš ne bailys. Aš neišsigandau, kad man gali kas nors nutikti. Aš tiesiog išsigandau, kad jei būčiau pasilikęs, ji mirtų, nes nebūtų kam ją išgelbėti. O aš to leisti negaliu. Tačiau dabar… Dabar aš galiu ją išgelbėti. Aš suspėsiu. Turiu suspėti.
Kai nakties tamsoje pamačiau gatve einantį žmogų, mano viltis tik dar labiau sustiprėjo. Prilėkiau prie jo, bandydamas neišgąsdinti, tačiau šis vis tiek išsigando. Mačiau tai jo akyse, nors niekur ir nebėgo, tačiau jis be galo bijojo.

- Gal galite paskolinti savo telefoną? Mums reikia pakviesti pagalbą,- uždusęs greitai išbėriau, tačiau sutiktasis stovėjo it medinis,- prašau, tai labai skubu,- susijaudinęs garsiau pasakiau ir papurčiau žmogų.
- Nusiramink Matai, tu jį gąsdini,- prisiartinęs paliepė Alessandras,- klausyk, žmogau, paskolink mums telefoną, mes jį tau tuojau grąžinsime. Mums tereikia vieno skambučio,- ramiai kreipėsi į vyrą. Šis drebančia ranka ištiesė mobilųjį. Aless nedelsdamas surinko numerį ir jau po kelių minučių žinojau viena: pagalba tuoj bus čia ir išgelbės ją,- ačiū,- dar padėkojo mano šiandienos didvyriui, tačiau aš jau pasileidau bėgti link savo širdies…

Įlipau per tą patį langą, pro kurį pabėgome, tačiau patalpa, priešingai nei prieš tai, buvo paskendusi tamsoje. Širdį nusmelkė nepaaiškinamas skausmas.

- Ema? – pašaukiau savo mieląją vis dar tikėdamas, nors faktai buvo akivaizdūs. Ji neatsiliepė, o aš ją šaukiau ir šaukiau, jausdamas vis stiprėjantį skausmą. Jos čia nebebuvo. Aš pavėlavau…

Suklupau ant žemės ir susiėmiau už galvos. Nenorėjau patikėti, kad taip įvyko. Aš jau ją turėjau. Aš vėl buvau su ja. Ir dabar ji vėl išėjo… Išėjo nežinia kur. Mano širdis vėl plyšo į milijonus dalių. Aš vėl skendau toje agonijoje į kurią nebenorėjau sugrįžti. Aš ir tikėjau, kad niekada nebegrįšiu! Nes aš ją buvau radęs, o dabar viskas vėl dingo… Kodėl? Kodėl likimas ir vėl ją atėmė iš manęs? Kodėl, kai, rodos, atsirado tas mažas saulės spindulėlis, jį vėl pasiglemžė tamsa? Skausmo ašaros ritosi iš mano akių. Skausmas nebetilpo many ir man nė motais, kad verkti ne vyriška. Dabar aš tarsi mažas vaikas, netekęs kažko, kas jam atrodė visas pasaulis. To, kas nors ir mintyse, tačiau buvo su juo buvo atsikėlus anksti ryte ar prabudus naktį. To, kas, rodės, amžinai bus kartu. Dabar aš netekau pats savęs, nes JI man buvo viskas. Ji man buvo saulė ir lietus… Ji man buvo angelas ir velnias…Ji man buvo gyvenimas ir mirtis… O netekęs jos, aš netekau savęs. Jos šypsena, jos akys, šiluma. Jos rankos, veliančios man plaukus. Jos tyras juokas, aidintis galvoj. Ji – tai mano širdis. Sugrįžk meile, prašau!

[Alessandro]

Aš pykau ir niršau ant jos, tačiau taip pat ir norėjau ją apkabint ir vėl pajaust šalia. Aš pykau už išdavystę, tačiau mylėjau už tai, kad ji tiesiog buvo. Aš norėjau ją palikt, nes taip liepė mano orumas, tačiau aš bijojau to, nes žinojau, kad galiu jos nebepamatyt. Ir vis gi, aš ją palikau. Bet ne todėl, kad patenkinčiau savo moralę, o todėl, kad tai buvo vienintelė išeitis. Aš nekenčiau Mato už tai, kad jis ją įskaudino begalę kartų. Aš nekenčiau jo už tai, kad Ema mylėjo jį, o ne mane. Aš nekenčiau jo už tai, kad jis atėmė tą vienintelę galimybę sužinot, ką reiškia turėti Jos meilę. Tačiau…kai pamačiau jo skausmą. Kai pamačiau jo agonijos iškreiptą veidą. Tuomet aš supratau, kad aš jos nemylėjau. Aš jos nemylėjau, nes supratęs, kad pavėlavau, aš nepajaučiau to, ką jautė jis. Matas kankinosi. Aš mačiau tai ir aiškiai suvokiau. Tik dabar supratau, ką reiškia tikra meilė. Ką ji padaro su žmogum, kurio antrosios pusės nebėra. Aš nenorėjau jo tokio matyti. Aš jo gailėjausi, tačiau tuo pačiu ir pavydėjau. Kodėl? Todėl, kad aš niekam nejaučiau tokio jausmo. O norėjau! Ema buvo tobula. Ji buvo tokia, kurią aš maniau mylįs. Ar bent tokia, kuri atitiko mano idealą. Kad ir kaip aišku būtų, jog jos nebėra, aš nenorėjau to įsileisti į savo mintis. Aš norėjau tikėti, kad galbūt ji vis dar gyva. Ir aš ją surasiu. O jeigu įvyktų blogiausias dalykas, tegul gailisi tas, kuris nusprendė pasiglemžti josios gyvybę.

- Pone, mes radome kulką. Ji perėjo kiaurai kūną, tikriausiai buvo mirtina,- priėjęs pranešė vienas tų, kuris pavėlavo ją išgelbėti,- taip pat mes radome užrašą,- mostelėjo link tos vietos, kur paskutinį kartą mačiau Emą.
- Kokį? – paklausiau susidomėjęs ir patraukiau link ten, kur turėjo būti tas užrašas.
- Jis parašytas krauju, galbūt jums jis ką nors reikš,- dar pasakė ir tuomet aš pamačiau jį: netaisyklingą užrašą ant šalto betono.

„Amžinai M“ – tai buvo tarsi atsisveikinimas. Tai buvo Emos, palikta Matui. Ir dabar viskas tapo per daug akivaizdu. Jos tikrai nebėra. Ji atsisveikino…amžiams. Skausmas, netekus tarsi savo šeimos nario, tarsi dalelės savęs, įsiveržė į mano širdį. Akimirka, regint bedvasį ir kenčiantį Matą bei pyktis, užtvindęs mano kraują. Jos žudikas bus nubaustas…

Atsiprašau labai labai kad taip ilgai nekėliau tęsinių, bet štai aš ir vėl sugrįžau ir įdedu labai ilgą tęsinuką (tikiuosi taip išpirkti savo kaltę ^^) Stengsiuos pabaigt šią istoriją, tad tikiuosi nebedingt tokiam ilgam laiko tarpui. (P.S. Gali būt, kad sulauksit dar vieno įrašiuko šiandien xD)

- Ką tu padarei? – nesupratusi paklausiau Mišelio, kai jis atsitraukė.
- Na, tu norėjai, kad jie tavęs nebeieškotų, tai manau dabar jie to ir nebedarys,- atsakė patenkintas. Apsisukau pažiūrėti ir susidūriau su begaliniu įniršiu Aless akyse ir su nusivylimu – Mato.
- Aš ją užmušiu!- sušuko Aless ir norėjo pulti prie manęs, tačiau Matas neleido to, tad jis tik apsisuko ir nuėjo Mato namų link. Jau pradėjau beveik gailėtis to, ką padariau. Arba tiksliau to, ką padarė Mišelis. Atsisukau į pastarąjį, o pasirodo, jog jis kalbėjo mobiliuoju. Nė nepastebėjau, kada spėjo.
- Aš turiu eiti,- tyliai pranešiau jam, tačiau jis neleido.
- Mato namų adresas? – paklausė, o aš pasimečiau. Kam jam jo reikia?
- Nežinau,- ištariau trukinėjančiu balsu,- pirmas namas šioje gatvėje, nuo sankryžos,- paaiškinau.
- Taip, adresą žinai, o Ema ką tik jį patvirtino, tad gali nesirūpinti – jie tikrai ten. Pasiimk kelis vyrus, o aš vėliau atvažiuosiu į sandėlius. Tik per daug neskubėk, aš dar noriu jų gyvų,- kažkam įsakmiu balsu paliepė Mišelis ir baigęs pokalbį atsisuko į mane,- klausyk, aš turiu sutvarkyti vieną reikaliuką, tikiuosi labai nesupyksi, jei išvažiuosiu. Pažadu, jog dar susitiksime. Štai,- ištiesė man raktą,- tai mano namų raktas. Gali pasilikti juose kiek tik nori. Adresą tuojau atsiųsiu ir galėsi keliauti, o aš pažadu greitai grįžti,- švelniu balsu išdėstė viską, o man nieko nepratarus tik pabučiavo į kaktą ir įsėdęs į automobilį kažkur išvažiavo.

Kas čia ir vėl dedasi? Kas per paslaptys? Kam Mišeliui Mato namų adresas? Ir kam iš vis jis liepė kažkam važiuoti į Mato namus?! Juk nei vienas iš jų jam nepadarė nieko blogo. Ar padarė? Keli vyrai…“noriu jų gyvų“…Aless ir Matui gresia pavojus! Nesvarbu, kur jie įsivėlę, bet negaliu leisti ir jiems…mirti? Dėl mano kaltės jau mirė Gustas, o jei dabar dar ir jie…
Pasileidau Tų namų link. Turėjau skubėti, tad vis raginau save paspartinti bėgimą. Kai jau po kelių minučių įbėgau į Mato namų kiemą, nieko nelaukusi įsiveržiau ir vidun pro duris. Koridoriuje buvo tuščia, tad tik pašaukiau abiejų man svarbių žmonių vardus ir jie abu nusileido laiptais žemyn, įnešdami pykčio ir kartu nesupratimo kambarin.

- Jums gresia pavojus, tad turit kuo greičiau išvykti,- su panikos gaidele balse sušukau.
- Viskas baigta Ema. Nebegalėsi žaisi dviem frontais, tad nešdinkis iš mano namų,- paniekinamai suriko Matas ant manęs. Jo žodžiai susmigo giliai širdin.
- Klausykit. Aš nejuokauju ir jums tikrai reikia paskubėt,- stengiausi neparodyt, kaip mane paveikė Jo ištarti žodžiai.
- Tu niekas, supranti? Turėjau…,- Aless nutraukė durų skambutis, privertęs mane krūptelti.
- Aš atidarysiu, o jūs turit nešdintis iš čia,- supanikavau ir kai kažkas vėl nekantriai nuspaudė durų skambutį, nuskubėjau atidaryti durų. Tai, ką pamačiau už jų, privertė mane sustingti. Išdavystės šešėlis vėl perbėgo prieš mano akis.
- Ema, kaip džiugu tave matyti! – linksmai sušuko priešais mane stovintis žmogus, o kitos dvi žmogystos, stovinčios už jo, visai į tai nesureagavo,- tu vis dar nenustoji manęs stebinusi. Kai jau maniau, jog tavęs nebeturėsiu, tu štai patieki save lyg ant lėkštutės,- šmaikščiai kažką vapėjo.
- Dink iš čia,- sušnypščiau piktai,- jūs visą laiką mane apgaudinėjot,- tyliai sau pasakiau akivaizdų dalyką. Andre dirbo su Mišeliu, kaip ir kadaise su Gustu. Štai iš kur Mišelis pažinojo Andre, kai paklausiau jo apie jį, kažkurį vakarą klube.
- Nagi saulyte, mums reikia keliauti,- vis dar nepraradęs gero ūpo pranešė man Andre,- ir pakviesk savo draugus, vis tiek jie niekur nepabėgs,- nusijuokė.
- Dink iš čia,- dar kart piktai, tačiau jau garsiau, paliepiau,- tau nėra ką čia veikti,- paniekinamai žvelgiau į jį.
- Klausyk, neerzink manęs. Juk jei žaisti, tai žaisti iki galo. Argi ne taip? Tad būk geras katinėlis ir neapsunkink visko,- rimtai ir su erzeliu balse prabilo, taip mane išgąsdindamas.
- Aš nežaisiu tavo purvinų žaidimų,- išspjoviau.
- Ach…tu mane erzini,- piktai atsiduso Andre,- susitvarkykit su kitais dviem, o aš pasirūpinsiu mergina,- pranešė savo pakalikams ir iš kažkur jų atėjo dar du. Jie nuėjo į vidų, kai tuo tarpu Andre jau nešė mane link mašinos, persimetęs per petį.
- Aš rėksiu,- pagrasinau. Nesimuisčiau, nes žinojau, kad tai beviltiška.
- Nieko tu nerėksi,- tyliai atsakė ir kažkas susmigo man į pilvą.

Tuštuma. Aplink aklina tamsa. Aš kažkur. Viena. O gal ir ne. Balsas liepiantis man kovoti ir nepasiduoti yra kažkur šalia. Tik aš nesuprantu, kodėl kovoti ir nepasiduoti. Juk nėra jokios kovos. Ar yra? Jis liepia man išgelbėti…kažką? Jis liepia man pasirinkti teisingai, nes aš galiu išgelbėti tą kažką. Jis kalba užuominomis, kurių aš nesuprantu, o galbūt ir nenoriu suprasti. Šnabždesiai. Daugybė žodžių, bandančių įsiskverbti į mane ir sudėlioti mintį. Vieną. Kitą. Viskas sukasi…sukasi…sukasi…Ir garsus širdies dūžis tarsi sustabdo viską aplink. Nuojauta, begalė jausmų, besimaišančių vienas su kitu, ir vėl prislopinti balsai. Šviesos pliūpsnis apakina mane.
Sunkiai, tačiau pagaliau galėjau prasimerkti. Mano rankos buvo pririštos kažkur man virš galvos, tad aš keistai kabėjau ore. Pakėliau akmeninę galvą ir permečiau patalpą akimis: didelis, šaltas kambarys, panašėjantis į sandėliuose randamas patalpas. Netoli manęs, ant kėdžių, pririštos sėdėjo dvi personos, iš kurių viena niekinančiai žvelgė į mane.

- Pasirinkdamas tave savo užduočiai, Gustavas pranoko pats save. Tu tobula meluoti, apgaudinėti, manipuliuoti, tačiau tu daugiau nieko nemoki. Tu esi niekinga kalė, parsiduodanti už pinigus,- bjauriai nužvelgė mane,- tavo silpnumas, tyrumas, net tavo liga – viskas apgalvota iki smulkmenų. Ir tai tobula. Bet šlykštu. Tokia nekalta, bet tokia gyvatė. Ar tu bent turi sąžinę? Šitaip elgtis su žmonėmis. Nors tavęs pačios jau nebegalima vadinti žmogumi, tad ką tu gali suprasti apie žmogiškus jausmus. Man gėda, kad teko tave…
- Nagi, užteks kalbų, metas pereiti prie veiksmų,- garsiai ištarė balsas, įėjęs pro duris,- žinot, ilgai galvojau, kaip jums visiems atkeršyti. Žinoma, mirtis – teisingiausias sprendimas, tačiau juk negaliu tiesiog taip paprastai imti ir jus nudėti. Reikia ko nors, ką prisiminčiau visą likusį gyvenimą. Ko nors efektingo. Ir žinot ką, pagaliau šiandien aš galėsiu įvykdyti tai, ką norėjau padaryti jau seniai. Ir pats likimas man pasitarnavo, kad jūs visi trys esat čia. Nors Ema šiandien pati tarsi atėjo pas mane. Turėčiau tau padėkoti už tai, už tavo kvailumą ir šiaip už tavo grožį, kurio nekenčiu. Bet nedarysiu to,- kalbėjo tarsi visažinis – Andre.
- Kam tos kalbos? – suurzgė Aless ir taip susilaukė pikto Andre žvilgsnio.
- Žinoma, mano drauge. Kadangi visi žinote, kodėl čia esate, galime pradėti,- išdidžiai paskelbė ir atsisuko į mane, žvelgdamas nieko gero nežadančiu žvilgsniu,- Ema Ema,- pradėjo eidamas link manęs,- tu nė neįsivaizduoji, kiek problemų pridarei… Žinojau, kad negalima tavimi pasitikėti, o per prievartą tave išsiųsdamas Gustavas padarė tikriausiai didžiausią klaidą gyvenime. Tu buvai užvaldžiusi jį, kaip dabar valdai ir jo broliuką, tačiau neleisiu, kad per tave ir pastarasis mirtų. Žinai, kai Alessandras surengė tą spektaklį su sužadėtuvėmis buvo net beveik smagu,- kraupiai nusijuokė,- kai Matukas sužinojo viską oi kaip pasiuto…buvo miela žiūrėti,- vis dar juokėsi,- tačiau Gustas buvo apakintas tavo sėkmės, todėl jo jau nebėra,- neva nusiminęs pasakė,- tačiau dabar atėjo tavo eilė už tai sumokėti. Vyručiai!,- pašaukė jis ir prie manęs priėjo grėsmingai atrodantys Andre pakalikai. Nė nespėjau susivokti, kai visą mano kūną pradėjo atakuoti skausmas…Jis buvo visur: pilve, nugaroje, kojose, rankose, tačiau jie nelietė mano veido. Jie daužė mane, o mano jėgos vis seko…Ir kai galiausiai jau buvau beprarandanti sąmonę, jie nustojo,- žinai, tau visąlaik trūko drausmės, galbūt tai tave bent kiek apramins. Nors šiaip ar taip, tu greitai mirsi. Dabar turi pamatyti, kaip kenčia tavo draugai,- ištarė priėjęs ir pakėlęs mano galvą, nes nebegalėjau jos nulaikyti. Man buvo be proto silpna,- kur dabar dingo tavo drąsa ir orumas, a?- su pašaipa paklausė, o aš sukaupusi paskutinę stiprybę spjoviau jam į veidą, už ką susilaukiau dar kelių smūgių į pilvą bei į veidą. Burnoje jaučiau kraujo skonį, tačiau man jau buvo nebesvarbu, nes netekau sąmonės.

Buvau kažkur, kur nejaučiau jokio skausmo, kur nebuvo nei laiko nei erdvės ir kur buvau tik aš. Svarsčiau, kodėl atsidūriau būtent čia, nes juk visuomet tokiais atvejais atsidurdavau ten, tamsoje, o dabar… Nors čia panašu į tamsą. Tiesą sakant, čia viskas lygiai taip pat kaip ir tamsoje, tačiau čia nėra pačios Jos. Čia nėra pačios Tamsos. Galbūt aš jau miriau ir tai yra tai, kur praleisiu likusią amžinybę? Galbūt tai yra visa ko pabaiga? Galbūt tai yra ta vieta, kurioje norėjau atsidurti tiek daug kartų? Galbūt… Tikriausiai taip ir nesužinosiu tiesos. Tikriausiai nebepamatysiu man brangių žmonių. Tikriausiai nebegalėsiu ištarti, kad myliu. Bet jei jau esu ten, kur visuomet norėjau būti, tai kodėl nesijaučiu laiminga? Kodėl jaučiu skausmą? Kodėl gailiu to, ko daugiau niekada nebegalėsiu turėti, jausti, regėti, užuosti…? Tai dar ne pabaiga. Aš jaučiu tai, nes pabaiga…pabaiga – tai visai kitoks jausmas. Aš tai žinau…

***
- Tu esi gyvulys, jei muši merginą,- tik atsipeikėjus pirmiausia išgirdau rėkiant Matą. Rodos, jog netekus sąmonės buvau vos akimirką, tačiau dabar jaučiau kietą ir šaltą žemę po savim. Deja, negalėjau praplėšt akių.
- Ji taip su tavim pasielgė, o tu vis tiek ją gini? Kas jums visiem yra? Kuo jus ji taip žavi? – rodos, pasiuto Andre.
- Ne tame esmė, ji juk mergina! – šį kart prabilo įniršęs Aless.
- Vos tik ji prabus, jūs abu keliausit anapilin,- piktai suriko ir skubūs žingsniai nuaidėjo mano galvoje.

Žinojau, jog turiu atsimerkti. Aš turėjau liepti jiems pabėgti, turėjau daryti ką nors, kad jie liktų gyvi. Ir pagaliau, po ilgų pastangų, man pavyko atplėšti sulipusius akių vokus. Vaizdas akyse liejosi, tačiau priešais galėjau įžvelgti dvi figūras, sėdinčias ant kėdžių, vieną šalia kito.

- Ema? – sušuko išsigandęs vienas iš jų,- ji bunda,- pranešė kitam.
- Taip, vadinasi vilties ištrūkti iš čia vis mažėja. Jei jie neras mūsų laiku, mums galas,- atsidusęs paskelbė antrasis. Tai buvo Aless.
- Jums reikia iš čia bėgti,- tyliu ir gergždžiančiu balsu pratariau ir bandžiau atsisėsti. Po truputį galėjau vis aiškiau mąstyti, o tai liepė man padėti jiems, kad ir kaip beskaudėtų. Kiekvienas judesys buvo vis skausmingesnis už praėjusįjį.
- Tau tereikia apsimesti be sąmonės dar kurį laiką, kol maniškiai ras mus, o tada viskas pasibaigs,- paprastai išdėstė savo planą Aless.
- Taip gali būti per vėlu, nes kai aš…mirsiu jis gali nežinia ką jums padaryti,- užsikirtinėdama pratariau,- aš turiu būti garantuota, kad liksit gyvi,- užsispyriau,- aš žinau, kad jei vėl užsimerksiu, galiu nebepamatyt jūsų, tad…ačiū už viską ir atsiprašau už tai, ką padariau ne taip,- sušvokščiau, o ašaros jau riedėjo mano skruostais. Turėjau išlikti stipri ir padėti jiems ištrūkti, tad sukandau dantis ir pradėjau ropoti link dviejų man brangių žmonių, iš kurių vienas – brangiausias mano gyvenime.
- Nekalbėk nesąmonių, Ema. Viskas bus gerai,- piktai pratarė Aless.
- Juk žinai, kad nebus,- supykau aš ir pagaliau jau buvau prie Aless ir Mato. Jų rankos buvo surištos už kėdės storomis virvėmis. Žinojau, kad turiu paskubėti, tačiau man sekėsi sunkiai. Bet vis gi atrišau Mato virves, o pastarasis daug greičiau negu aš jį, atrišo Aless.
- Matai, pabūk su ja, o aš einu pažiūrėti, ar galėsime ištrūkti pro langus,- paskubomis ištarė Aless ir nubėgo į kitą patalpos pusę, o Matas paėmė mane ant rankų. Skausmo aimana išsiveržė nuo jo tokio judesio.
- Pakentėk, viskas tuoj baigsis. Mes ištrūksim iš čia ir viskas bus gerai,- pradėjo, žvelgdamas man į akis. Paskutinį kart skendau jų mėlyje.
- Turi palikti mane čia,- sušnibždėjau.
- Nekalbėk nesąmonių, nesiruošiu tavęs čia palikti,- supyko ir pradėjo žvalgytis aplinkui.
- Bet privalai. Tai mano pabaiga,- nepasidaviau, o ašaros vėl plovė mano skruostus.
- Tai ne pabaiga. Tavo sumušimai sugis ir viskas vėl bus gerai. Tu nemirsi,- taip pat nepasidavė ir Matas.
- Man ten bus geriau. Tu juk supranti, kad bus. Tu ten buvai, tu viską žinai…
- Mums reikia sugalvoti, kaip iš čia išgabenti Emą. Per čia niekaip nepavyks visiems pasprukti, ji per daug sunkios būklės,- pranešė pasirodęs Aless.
- Jūs turite bėgti, o man viskas bus gerai. Juk žinai, kad bus, nes tu ten buvai…,- žvelgiau į kenčiančią meilę.
- Aš tavęs nepaliksiu! Supratai? Aš negaliu taip pasielgti,- tvirtai paskelbė, tačiau jo balse girdėjau abejonę. Vis gi jame ruseno bent menka galimybė palikti mane čia.
- Matai, jei mes ją paliktume, galėtume pasprukti ir susisiekti su mūsiškiais, tuomet jau grįžtume ne vieni ir išgelbėtume ją,- išdėstė puikų planą Aless.
- Jis gali ją nužudyti. Jei mes nespėsime…
- Tu spėsi, o dabar jums laikas eiti,- nutraukiau Matą, o jis paskutinį kart pažvelgė į mane ir paskutinį kart jo lūpos ragavo manųjų…Vėl likau tysoti ant šaltų ir bejausmių grindų…Viena…

Atsiprašau, kad ir vėl taip ilgai reikėjo laukti tęsinio, tačiau pagaliau jis jau yra. ^^

—————————————————————–

- Pagaliau tave radau,- tylus šnabždesys pasiekė mano ausis.
- Galėjai ir neieškoti,- ramiai atsikirtau.
- Privalėjau,- nepaleido iš tvirto savo glėbio.
- Kam tau manęs reikia? – buvau nusiteikusi ryžtingai.
- Kaip tai kam man tavęs reikia? – apsimetė nieko nesuprantąs.
- Neapsimesk,- piktai pasakiau ir pradėjau muistytis.
- Aš tave myliu,- netikėtai pasakė, tačiau tai buvo per daug…greitai šioje situacijoje, kad patikėčiau. Bet koks dabar skirtumas… Aš jau nusprendžiau: turiu būti kuo toliau nu Jo.
- Dink iš mano namų ir iš mano gyvenimo,- sušnypščiau ir tuomet jis mane paleido.
- Negaliu,- „graudžiai“ pareiškė. Kiek ilgai jis dar vaidins?
- Tuomet išeisiu aš,- nesiruošiau žaisti, tad praėjau į savo kambarį ir pasiėmusi mantą patraukiau durų link.
- Kur tu eisi? Ema, nekvailiok,- sustabdė sučiupdamas už rankos.
- Kuo toliau nuo tavęs,- ištariau su tokia neapykanta, kokios, rodos, nė nemaniau jaučianti jam.
- Nusiramink,- ramiai paprašė, tačiau aš, žinoma, neklausiau ir kuo greičiau išlėkiau iš namų.

***
Aš noriu pradėti viską iš pradžių. Nuo nulio. Ne taip, kaip tuomet, kai Aless padėjo…ne, kitaip. Su šeima ir draugais šalia. Ateitį noriu susikurti pati, savomis jėgomis. Nebenoriu turėti reikalų su jokiais pogrindžio reikalais, taip pat nebenoriu jokių širdies sopulį suteikiančių situacijų bei jausmų. Tiesiog…noriu atsukti laiką atgal. Į praeitį.
Mano nugarą maloniai kuteno birus smėlis, paklydusias plaukų sruogas plaikstė vakarinis brizas, o ausis glostė raminanti bangų mūša. Danguje rodės pirmosios žvaigždės. Jau vėlu, žinau, tačiau nenoriu niekur eiti. Tai mano ramybės oazė, į kurią nežinau kada vėl sugrįšiu. Norėčiau čia pasilikti…ilgam…galbūt net visam laikui, bet…čia nėra to, ko reikia naujai pradžiai. To, ką palikau prieš atvykdama čia, namie.
Iš savo minčių prabudau tik tuomet, kai kažkas šalia manęs sujudėjo. Pasukau galvą į tą pusę ir išvydau Matą. Nekreipiau dėmesio, tad šis pasinaudojo proga ir atsisėdo šalia. Visa aplinka tarsi pasikeitė. Nebebuvo tos prieš tai tvyrojusios ramybės, kurios man taip reikėjo. Aš jaučiausi nesaugi. Su juo. Šalia jo…nes aš negalėjau numatyti savo veiksmų. Aš bijojau, kad nepulčiau jam į glėbį. Tiesiog aš apsisprendžiau, o jis viską tik apsunkino, tad nieko nelaukusi pakilau eiti.

- Ema, prašau, nebėk nuo manęs,- pasigirdo gailus balsas man už nugaros. Sustojau ir staigiai atsisukau.
- Taip, žinai ką, tu teisus. Aš pirma čia atėjau, tad tu turėtum išeiti,- pareiškiau ir vėl sudribau ant smėlio.
- Klausyk, aš nežinau, kas vyksta, bet noriu būti su tavimi. Suprask, man reikia tavęs,- pasilenkė prie manęs ir mano veidą suėmė savo karštais delnais. Mano kvėpavimas patankėjo, o mąstymas sutriko. Aš negalėjau jam pasipriešinti ir jis tai puikiai žinojo.
- Man reikia namo. Turiu išsimiegoti,- užsikirtinėdama prabilau ir šiek tiek atsitraukiau.
- Gal nori pas mane? – pasiūlė Matas ir nusišypsojo šypsena, kurios buvau jau pasiilgusi.
- Klausyk, jei manai, kad viskas vėl bus kaip ankščiau – klysti. Ir nemanyk, kad aš būsiu tau tik lėlė, linksminanti tave naktimis. To nebus,- griežtai nukirtau ir patraukiau jo rankas nuo savęs.
- Ne, nemanyk nieko blogo. Suprantu, kad viskam reikia laiko, tiesiog aš noriu žinoti, kad tu šalia ir niekur nedingsi. Vien žinojimas man suteikia vilties,- suknistas melagis. Bet jei žaidžiam, tai iki galo.
- Jei tau nuo to geriau,- mielai atsakiau ir jis nušvito tarsi saulutė.
- Tikiuosi tu nieko prieš, kad Alessandras mano namuose? Jis tikriausiai jau miegos, tad tu jo nė nepamatysi,- surimtėjęs pranešė. Šaunu…jis ir Aless. Tikriausiai puiki komanda.
- Ne, žinoma,- šyptelėjau ir kaip tik tuo metu, suskambo telefonas. Nustebau, išvydusi, kad tai Mišelis,- taip? – greitai atsiliepiau.
- Labas, Ema, atsiprašau, kad nepaskambinau ankščiau. Ką tik parskridau į Prancūziją,- atsiprašė.
- Ne, nieko. Suprantu. Tai aš turėčiau atsiprašyti, kad trukdžiau atostogų metu,- kažką neaiškaus pasakiau.
- Tai kas atsitiko? Ir beje, tikiuosi neprikėliau? Nes tik dabar pastebėjau, kiek valandų,- nusijuokė.
- Ne, viskas gerai, nemiegojau,- taip pat juoku pritariau draugui.
- Tai vis dar reikia skubios pagalbos?
- Net nežinau,- sumurmėjau,- iš tiesų, tai man jau nebesvarbu, kas yra kas,- atsidusau.
- Klausyk, tai jei tu dar nemiegi, gal galime susitikti dabar ir išspręsti tavo problemas? – pasiūlė ir žinoma, būčiau sutikusi, tačiau kaip atsikratyti Mato? Jam nebūtina žinoti, su kuo ir kada aš susitinku.
- O negalima šiek tiek vėliau?
- Žinoma, aš vis tiek dar turiu sutvarkyti kelis reikaliukus čia. Žinai, kaip būna, kai grįžti iš kelionės. Tai po valandos ar dviejų? – sutiko.
- Amm…manyčiau antrasis variantas. Ten kur ir visada?
- Žinoma. Tai pasimatysim. Iki,- šiltai atsisveikino ir padėjo ragelį. Ir tik baigusi pokalbį, atsisukau į Matą. Jis susidomėjęs stebėjo mane ir aš tik dabar supratau, kad mes stovėjome vietoje. Kada sustojau?
- Kas? - paklausiau Mato.
- Nieko,- keistai atsakė ir toliau iki pat jo namų, ėjome tylėdami.

Jo namai nebebuvo tokie, kokius prisiminiau. Nebebuvo tos šilumos, kurios ieškojau ir kurią troškau pajusti. Trūko jaukumo ir kažko, kas tiesiog lieptų čia pasilikti. O jo rusvai baltoje virtuvėje sėdėjo Aless. Nenorėjau jo matyti ar juoba, kalbėtis.

- Klausyk, gal galime eiti į viršų? – paprašiau Mato ir jis man pritariamai palinksėjo galva, tad patraukiau laiptais viršun. Įžengusi į jo kambarį apsižvalgiau: niekas per daug nepasikeitė. Tos pačios spalvos, tie patys daiktai, tik dar stovi stalas, netoli lango.
- Galėsi miegoti čia, o aš nueisiu į svetainę,- pranešė.
- Nenusikalbėk. Juk nieko neatsitiks, jei miegosim vienoje lovoje. Ji juk didelė,- nė nežinau, kodėl paprieštaravau.
- Bet jei tau nepatogu…nenoriu skubėti,- pradėjo vapėti.
- Viskas gerai. Iš tiesų, jau gan vėlu, tad turėtume eiti miegoti,- pareiškiau. Nors žinoma, pati nemiegosiu. Man tik reikia, kad Matas užmigtų, o tada - dingsiu iš čia.
- Gerai, žinai kur vonia, o aš greit ateisiu,- pranešė ir dingo už kambario durų.

Vos jam dingus, vėl susimąsčiau. Viskas taip…kitaip. Šalta, nebemiela, nejauku. Ir pats Matas visai kitoks, nei pamenu. Jis tapo oficialus, tarsi robotas. Jis nebe mano Matas ir tai mane gąsdina taip pat, kaip ir senasis jis. Taip pat, kaip ir noras būti su juo ar reikiamybė jį palikti.
Nusipraususi ir persirengusi pižamą, kurią turėjau kuprinėje, atsiguliau į lovą. Prieš akis išniro prisiminimai. Tie vieni iš gerųjų , tačiau dėl jų pasijutau tokia vieniša. Mano širdis duso be Jo…jai reikėjo tų rankų, to kvapo, tų plaukų, tų akių…jai reikėjo Jo, tačiau aš negalėjau jai to suteikti. Aš žlugdžiau save. Ir vėl. Tačiau šį kart aš tikėjau geresniu rytojumi. Rytojumi be Jo, be praeities. Rytojumi, su nauja pradžia.
Po šiek tiek daugiau nei pusvalandžio, Matas atsigulė miegoti. Tarp mūsų kurį laiką buvo didelė tuščia erdvė, nes abu gulėjome lovos kraštuose, tačiau dar kažkiek minučių prasivartęs Matas atsargiai prisislinko prie manęs ir pradėjo švelniai vedžioti ranka ant manosios. Jis manė, kad aš miegu, bet aš nemiegojau ir kiekvienas prisilietimas sukeldavo tokius stiprius jausmus, kad buvo begalo sunku nepulti jam į glėbį. Galiausiai jis mane viena ranka apsikabino per pilvą ir nurimęs užmigo.
Dar šiek tiek pagulėjau ir tuomet atsargiai išsliuogiau iš lovos. Jau buvo metas eiti susitikti su Mišeliu. Apsirengiau ir nuėjau prie Mato stalo. Norėjau parašyti jam, kad pamirštų mane ir nebeieškotų, tačiau vietoj to, radau kai ką įdomesnio: išmėtyti po visą stalą gulėjo laiškai, adresuoti man. Jų buvo gal kelios dešimtys. Pasiėmiau juos visus ir susidėjau į kuprinę. Kaip tik tuo metu Matas sujudėjo lovoje. Išsigandusi pažvelgiau į jį ir susidūriau su naktyje spindinčiomis jo akimis.

- Kur susiruošei? – piktai paklausė.
- Ne tavo reikalas,- atšoviau ir patraukiau durų link. Iš pradžių galvojau apie lipimą pro balkoną, tačiau mano batai buvo apačioje, tad reikėjo naudotis durimis.
- Ema, baik ir vėl kvailioti,- sudraudė ir iššokęs iš lovos sustabdė mane.
- Matai, tau nebūtina ir toliau to daryti. Aš viską žinau. Nebeapsimetinėk ir tiesiog dink iš mano gyvenimo,- paliepiau su keista panieka balse ir patraukiau jo rankas nuo savęs.
- Apie ką tu kalbi? – melas melas melas…aš nekenčiu melo!
- Gal gali baigti?! – sušukau, netekusi kantrybės.
- Gal gali tiesiog pasakyti, ką aš šį kart padariau? Kuo dabar neįtikau? Vėl prisigalvojai kvailų nebūtų dalykų…,- taip pat, tik pikčiau, suriko ant manęs Matas. Tai tikriausiai pirmas sykis, kai jis taip kalba su manimi. Ir tai tik dar labiau patvirtina tai, ką manau esant!
- Žinai ką, palik mane ramybėje! Aš žinau tiesią ir nebenoriu daugiau niekada tavęs matyti,- vėl pradėjau eiti ir su didesne nei būtina jėga atlapojusi duris, nuskubėjau laiptais žemyn. Deja, tai dar ne pabaiga, nes jis pasivijo mane ir sugriebė už rankos.
- Aš nežadu tavęs paleisti,- rimtai pasakė ir primerkė akis.
- Galbūt tiesa privers tave tai padaryti? – pradėjau blefuoti,- ne tu vienas žaidei. Manėt, kad esat labai gudrūs? Klydot…aš taip pat žaidžiau ir dabar žaidimas baigėsi. Nebėra prasmės nei man būti su tavimi, nei tau – su manimi. Aš gavau tai, ko man reikėjo…o dabar – išvykstu. Užsitarnautų atostogų. Nors žinoma, Gustas neturėjo mirti, bet…žaidimas lieka žaidimu,- nė pati nesupratau, kokias nesąmones kalbu. Matas stovėjo it mietą prarijęs,- o dabar, man laikas,- pranešiau ir nusišypsojau savimi pasitikinčia šypsena.
- Kalė,- sušnypštė,- tu visą tą laiką dirbai Gustavui? Negaliu patikėti,- tarė su tokia neapykanta balse, kad aš pradėjau jo bijoti,- kuomet aš kankinausi be tavęs ir ieškojau būdų, kaip tave surasti, tu mėgavaisi gyvenimu! – išspjovė su pasišlykštėjimu.
- Nežadu ir toliau to klausytis,- ramiai atsakiau ir apsiavusi batus kuo skubiau išsinešdinau iš jo namų, link susitikimo su Mišeliu vietos.

Sparčiai ėjau link klubo, nes nujaučiau kažką negero. Buvo nejauku naktį bastytis vienai mieste, nors kelio ir buvo nedaug. Kai pamačiau jau laukiantį Mišelį, atsirėmusį į automobilio dureles, lengviau atsipūčiau.

- Sveikas,- pasisveikinau, priėjusi prie senai matyto draugo.
- Aš taip tavęs pasiilgau,- mielai atsakė ir stvėrė mane į savo glėbį,- o, regis atsivedei draugų,- pašaipiai pridėjo. Nesupratusi atsisukau pažiūrėti.
- Jie neturėjo manęs sekti. Kvailiai. Bet žinai, dėl jų man ir reikėjo tavo pagalbos,- pratariau, nekreipdama dėmesio į stovinčiuosius už mane.
- Jie tau padarė ką nors? – su staiga atsiradusiu pykčiu paklausė Mišelis.
- Ne ne, tiesiog aš noriu nuo jų pabėgti. Pamiršti juos, o Matas vis dar mano, kad aš jį myliu,- atsidusau.
- O tu jo nebemyli? – neva nustebęs pasidomėjo.
- Ne,- pamelavau ir jau kitą akimirką Mišelis mane bučiavo. Kas čia dedasi?!

Žinau, jog jis mane matė. Esu tuo įsitikinusi ir jei tuojau pat ko nors nesugalvosiu, galiu nepasiekti savo tikslo. Kodėl jis taip elgiasi? Juk aš juo pasitikėjau. Mylėjau jį. Ir vis dar myliu…
Kadangi skuodžiau kaip reikiant, greitai pradėjau gaudyti orą. Ir dar kaip tik pranešė, jog prasidėjo laipinimą į mano skrydį. Juk negaliu tiesiog ramiai laukti eilėje, jie mane ras. Ką daryti? Vis gi pasukau link reikiamo taško, turiu būti šalia, galbūt kaip nors praslysiu. Manau, kai jau nebebus tiek laukiančių žmonių, greitai dingsiu lėktuve. Tikiuosi, jog pavyks.
Stovėjau pasislėpusi už katakombos ir bailiai žvalgiausi aplink. Visai netoliese pamačiau greitą judėjimą. Pavojus. Reikia slėptis, bet kur? Pribėgau prie kažkokio vaikino, stovinčio eilėje ir apsikabinau jį.

- Gal gali mane kuo labiau paslėpti? – tyliai paprašiau jo, nepakeldama galvos. Pajaučiau rankas ant nugaros. Šiek tiek pakreipiau galvą ir stengiausi pamatyti, kas vyksta salėje, bet nieko įtartino nebesimatė.
- Visuomet žinojau, kad aš patrauklus ir visa kita, bet tai jau užpuolimas vidury baltos dienos,- nusijuokė nepažįstamasis.
- Nesipuikuok, tik vykdai mano prašymą,- piktai atsakiau, tačiau iš kart po to būnu atitraukta nuo jo tvirtos krūtinės.
- Ach šitaip? – linksmai pasakė, o aš tik piktai pažvelgiau į jį. Rudi, kakaviniai plaukai, beveik kaip juodasis šokoladas, tamsiai rudos akys, proporcingi veido bruožai. Bet… jis per daug savimi pasitiki.
- Žinai ką, eik velniop! – piktai pasakiau ir patraukiau kažkur eiti, nors buvau ten, kur man ir reikėjo.
- Nagi, juk aš tik pajuokavau,- nusijuokė ir pagavęs mano ranką, timptelėjo ir aš atsidūriau jo ganėtinai dideliame glėbyje.
- Kvailys,- piktai pasakiau ir ištrūkau iš jo gniaužtų,- ačiū, tavo pagalbos nebereikia, dabar, tau leidus, norėčiau užimti eilę, už tavęs,- sarkastiškai atsakiau ir mano veide pasirodė ciniška šypsenėlė.
- Žinai, o tu man visai patinki,- nekreipė dėmesio į mano žodžius, tačiau aš galiausiai nusisukau ir atsistojau į eilės galą už jo. Deja, viena su savo mintimis buvau tikrai neilgai,- beje, aš Tomas,- prisistatė, atsisukęs į mane. Ignoravau naująjį „draugą“, tačiau regis, jo tai netenkino,- ką, dabar aš jau per prastas, kad bent ištartum man kelis žodžius ir pasakytum savo vardą? – pašaipiai pareiškė.
- Klausyk, ačiū už pagalbą, tikrai, bet aš neieškau naujų pažinčių, tad…,- leidau suprasti daugiau prie manęs nebekibti.
- Žinoma,- ramiai atsakė, tačiau nesiruošė nusisukti,- o klausyk, ten kartais ne tavęs kaip pamišę ieško? – patenkintas išsiviepė. Apsisukau pažiūrėti ir pamačiau visai netoliese stovintį Aless susiėmusį už galvos ir įnirtingai besižvalgantį aplink.
- Shit,- tyliai nusikeikiau ir iš kart nusisukau,- vis gi manau, kad tavo pagalba dar praverstų,- nenoriai sumurmėjau ir apsivijau Tomo liemenį rankomis.
- Gera mergaitė,- patenkintas atsakė ir taip pat mane apsikabino.

Kai galiausiai jau buvau lėktuve, šiek tiek lengviau atsipūčiau. Manau, jog bent trumpam būsiu saugi ir galėsiu apsvarstyti tolimesnius savo planus.
Matas mane matė, Aless tikriausiai taip pat, vadinasi jie netruks sužinos, kur keliauju. Laiko turiu dar mažiau nei planavau. Vadinasi, artimiausiu reisu turiu vykti į JAV. O tuomet reikės surišti visus galus į vieną. Žinoma, jei bus ką rišti. Nes žinant, ką Gusas padarė su mano duomenimis, ir tai, ką gali Aless, Ervinas gali nesužinoti nieko, lygiai taip pat, kaip ir aš. Bet tikiuosi, jog taip nenutiks.

- Kaip matau, liūdi neturėdama kompaniono. Tačiau nesijaudink, aš čia tam, kad viską pakeisčiau,- prabilo pasitikintis balsas šalia manęs, jau pakilus lėktuvui. O dar džiaugiausi, kad šalia manęs niekas nesėdi. Šaunu. Visuomet kas nors sutrukdo.
- Klausyk, atsiknisk,- suurzgiau atsisukusi į Tomą,- nebūk įkyrus.
- Nagi, pripažink, kad aš tau patinku,- nepasidavė, o aš tik beviltiškai atsidusau ir tiesiog pradėjau ignoruoti „draugą“. O jis kantrus, nes daugiau nei pusvalandį bando sulaukti dėmesio iš manęs. Neišdegs,- gerai, jei jau tau taip nepatinku, galiu grįžti į savo vietą,- dar po kurio laiko nusivylęs pratarė, tačiau nesiruošė niekur dingti. Tikriausiai tikėjosi, jog persigalvosiu. O man kaip tik tuo metu atėjo žinutė. Nuo Ervino. Ir aš buvau teisi, manydama, jog jis gali nieko nerasti, nes taip ir yra. Damn,- nejau tau niekas nesakė, jog lėktuvuose negalima naudotis mobiliaisiais telefonais? – vėl tas įkyrus prielipa prabilo. Atsisukusi į jį tik mečiau piktą žvilgsnį ir pradėjau rinkti dabar jau vienintelio mane išgelbėti galinčio žmogaus numerį. Deja, telefonas yra išjungtas…
- Sveikas, Mišeli, čia Ema. Klausyk, man labai reikia tavo pagalbos. Turiu su tavim pasikalbėti. Prašau, kuo greičiau paskambink. Ačiū,- palikau žinutę ir nusivylusi į įmečiau telefoną į kuprinę.
- Neatrodai panaši į prancūzę,- vėl tas įkyruolis. Ko jam iš manęs reikia, huh?
- Klausyk, ko tu nori iš manęs? Negali tiesiog atstot? – netekusi kantrybės piktai paklausiau.
- Aš tiesiog bandau iškovoti tavo dėmesio,- paprastai paaiškino. Ir ką man su juo daryti?
- Taip, žinoma. Bet deja, mano visas dėmesys dabar sutelktas į kitus reiklus, tad nemanau, jog tau pavyks. Negaišk savo brangaus laiko,- šaltai atsakiau.
- Galbūt tuomet rytoj ar poryt. Juk nebūsi tokia užimta visąlaik,- vis dar, kad ir kaip man tai nusibodo, nepasidavė.
- Aš artimiausiu skrydžiu išvyksiu, tad nemanau, jog dar kada nors susitiksime.
- Gerai, vadinasi tu tikrai ne prancūzė,- atsiduso ir nutilo. Tikiuosi, jog visam laikui.

Kas bus, jei nerasiu Mišelio? Kas man padės? Niekas. Juk negaliu pasirodyti Kiprui. Per mažai laiko, per daug problemų, į kurias nenoriu jo painioti ir per daug tiesos, kurią jis žino. Turi žinoti. Nebenoriu tokio gyvenimo. Noriu kur nors ramiai įsikurti, studijuoti ir tiesiog gyventi dėl savęs. Jokių jausmų, stipresnių nei draugystė ar supratimas, jokio širdies skausmo, prisimenant praeitį ar tiesiog jokio aplinkinių dėmesio, kurio tikrai neesu verta. Aš noriu tiesiog turėti namus, kuriuose būtų jauku, miela, šilta, kuriuose kvepėtų ramybe ir…namais. Nes ten, kur ligi šiol gyvenau, to nebuvo. Tačiau žinau, kur tai radau. Kartą ir labai trumpam. Ir visai nesvarbu, kad tuose namuose gyvenamas kambarys buvo tik vienas, o kiti – paversti statybininkų darboviete. Visai nesvarbu, kad ten nebuvo brangių niekučių ar krištolinių sietynų. Svarbiausia, kad ten buvo namai: jaukumas, meilė ir šiluma. Ir aš noriu turėti tai. Bent dalį to, nes meilė…aš nebežinau, kas tai. Juk tik ji yra tas vienas žingsnis link tobulybės. O dabar, aš jos neturiu…ir nebenoriu niekada turėti. Tai, ką patyriau laiminguoju momentu buvo tarsi pasaka, rojus, tačiau visos kančios, visa tai, kas buvo bloga, mane tolina nuo to jausmo troškimo. Aš nebenoriu kentėti. Aš nebenoriu jausti to jausmo, kai jau tarsi regi tą bedugnę. Neviltis, baimė, skausmas, savęs smerkimas, tuštuma…Ir taip. Aš pasiduodu. Ir netiesa, jog meilė įveikia visas kliūtis. Manoji jų neįveikė. Pabėgo, pabrukusi uodegą…
Melas. Viskas yra melas. Ji dar yra manyje. Vis dar, tačiau aš ją uždariau. Ir ji kiekvieną dieną blėsta. Ji kiekvieną dieną tampa vis silpnesne, nes ji nebekovoja. Jai atsibodo kovoti su manimi. Ji pasidavė ir dabar tūno kažkur belangėje širdies kertėje, kur nepatenka joks vilties spindulys. Ir ji tyli…nes aš jai liepiau tylėti. Taip bus geriau. Galbūt. Kada nors. Juk šiaip ar taip, blogiau jau būti nebegali…kliūčių nebeliko.

***
Atskridusi pirmiausia susižinojau, kada artimiausias reisas į JAV. Deja, jis tik rytoj po pietų. Iš tiesų, nebenoriu nieko žinoti, nebenoriu ko nors aiškintis. Man jau atsibodo. Noriu vėl pamatyti mamą, tėtį, brolį ir galbūt dar Sofi, jei ji priims mane atgal. Juk buvau tokia bloga draugė. Taip pat, įdomumo dėlei, sužinojau kada atskrenda kitas lėktuvas iš Anglijos. Ir tai bus jau po keturių valandų. Bet man nesvarbu. Tikrai.
Išėjusi patraukiau klubo link. Vis gi su Mišeliu, kaip draugai, pasikalbėti galėtume. Juk čia būsiu dar daugiau nei aštuoniolika valandų, tad bent jau jas galėčiau praleisti naudingai. Nuo čia buvo apie penkiolika minučių kelio pėsčiomis, tad ir žingsniavau po lėto, vis grožėdamasi jau primirštu miesto vaizdu.
Kaip visuomet, prie klubo jau driekėsi žmonių eilė, tačiau tikrai nusivyliau, prie durų nepamačiusi stovinčio Mišelio. Jo vietoje stovėjo kažkoks kitas raumenų kalnas. Ėjau jo link, už savęs girdėdama pasipiktinusius balsus.

- Mišelio nėra? – paklausiau nė nepasisveikinusi. Juk negaliu gaišinti brangaus kitų laiko.
- Kaip matai – ne, tad kaip ir visi, lauk eilėje,- nemaloniai atkirto.
- Klausyk, nemanai, kad tavo rango žmogui reikėtų maloniau elgtis su klientais? – šiek tiek supykau. Juk tokie kaip jis, galbūt net „atbaido“ klientus. Nors, žinoma, jų netrūksta, bet vis tiek.
- Taip elgiuosi tik su tais, kurie nusipelnė malonumo,- piktai atkirto ir nužvelgė mane.
- Yra Liusija? – pašaipiai paklausiau.
- Taip,- šiek tiek pasimetė.
- Žinai, kas ji man? – pasipūtėliškai paklausiau. Bet juk reikia tokiems parodyti jų vietą.
- Ne ir man neįdomu,- atkirto ir nusigręžė.
- Liusija yra mano teta,- paaiškinau tam kalnui situaciją,- taigi, jei nenori netekti darbo, pasakyk, kur Mišelis, nes jis neatsiliepia,- prisimerkiau.
- Atostogauja,- išsigandęs išstenėjo.
- Ačiū,- perdėtai maloniai padėkojau ir nusisukusi nuėjau. Kvailys.

Dar nenorėjau namo, tad patraukiau link paplūdimio. Čia visur tiek daug prisiminimų. Tų gerųjų, keliančių nostalgiją, bet taip tik dar labiau skaudinančių. Pasiekusi paplūdimį ėjau pakrante. Tolyn, link švyturio, o bangos skalavo mano kojas.

- Žinai, aš kartais pavydžiu paukščiui. Jis toks laisvas, nepriklausomas,- pasakiau nutraukdama tylą.
- O tu priklausoma ir nelaisva?,- nusijuokia jis.
- Jam neegzistuoja jokios taisyklės. Jo nekamuoja begalės pareigų. Jo galvos nevargina įkyrios mintys. Jam viskas daug paprasčiau. Jei jis suranda savo paukštę, jie būna kartu. Jie negali palikti savo laimės. Jis negali palikti savo paukštės, o ji – paukščio. Tiesiog jiems viskas labai nesudėtinga,- nekreipdama dėmesio į jo linksmumą aiškinau.
- Bet gal būt jiems nėra viskas taip paprasta. Gal tik taip atrodo mums. Juk mes ne paukščiai ir nežinome, kaip viskas iš ties yra,- jau rimtai atsakė.
- Bet jie bet kokiu atveju kovoja vienas už kitą. Jie kovoja už tai, kad būtų kartu. Jie suradę savo laimę, gyvena ja visą likusį savo gyvenimą,- ramiai kalbėjau toliau.
- Įsidėmėk. Aš tavęs niekuomet nepaliksiu, nes Tu esi mano laimė. Mano paukštė. Aš kovosiu dėl Tavęs bet kuo, kuo tik reikės. Daugiau apie tai negalvok, gerai? Aš Tave myliu ir Tu man jau esi brangiausias žmogus pasauly,- jis žvelgė man į akis žvilgsniu, kupinu švelnumo, rūpesčio, meilės, atsidavimo. Jis tikrai manęs nepaliks. Jis tiesiog negalėtų.
- Gerai,- atsakiau ir stipriai jį apkabinau. Galėčiau sėdėti jį taip apkabinus nors ir ištisas dienas, mėnesius, metus, amžinybę. Be Jo, man jau nieko nebereikia.

Tąkart jis man prisiekė meilę. Visa tai buvo melas ar tiesa? Tikriausiai to taip ir nesužinosiu, bet juk koks dabar skirtumas. Nebeliko Mūsų. Dabar esu tik Aš ir Jis. Ir praeitis.

***
Nedrąsiai atrakinau namų duris. Įžengiau vidun ir apsižvalgiau: kaip visuomet viskas buvo idealiai tvarkinga, tačiau į mane tarsi skverbėsi čia tvyrantis šaltis ir tuštuma. Čia tuščia ir nyku. Užlipau į savo kambarį ir įėjusi uždegiau šviesas. Viskas taip, kaip ir palikau: lagaminas po lova, drabužiai spintoje, kompiuteris ir fotoaparatas ant stalo…fotoaparatas. Perėjau per kambarį ir viduryje jo numetusi kuprinę, nuo stalo pasičiupau kadaise buvusį mano numylėtinį – fotoaparatą. Su juo rankoje nuėjau į balkoną ir klestelėjau į jame vis dar stovintį krėslą. Gerai, kad fotoaparatas bent neišsikrovęs, nors nenaudojau tiek daug laiko. Kamputyje buvęs laikrodis jau rodė po pirmos dvidešimt, vadinasi, jei jis neklysta, lėktuvas iš Anglijos jau turėjo nusileisti. Nors galbūt jie net nesekė manęs. Tikriausiai taip ir yra, tik aš per daug susireikšminu. Paspaudžiau nuotraukų peržiūrą ir mano akis pasiekė Tos vasaros vaizdai. Iš pradžių tik peizažai, nepažįstami žmonės, o vėliau – Jo veidas. Laimingas, besišypsantis, su ugnele akyse. Tas, kurio nemačiau…jau nė nebepamenu, kiek laiko. Jo saulėje žvilgantys plaukai, mėlynesnės nei įprastai akys, rodos, besiskverbiančios į mane, ta nuostabi šypsena, sušildanti net šalčiausią dieną. Veidu nusirito paklydėlė ašara. Aš jo ilgiuosi, labai, bet pabaiga ir yra pabaiga. Turiu susitaikyti su tuo. Deja, niekaip neprisiverčiau perjungti kitos nuotraukos. Norėjau ilgiau pasigrožėti ta tobulybe, kuri nebedžiugina mano akių kasdien. Norėjau pajausti tą šilumą ir gėrį, sklindantį iš Jo akių…
Pakilau eiti į kambarį, tačiau tik apsisukusi, atsidūriau šiltame ir tvirtame glėbyje.

- Ko? – susinervinusi paklausiau.
- Tau viskas gerai? – susirūpinęs pasiteiravo Benas ir priėjo prie manęs.
- Koks tau skirtumas? Neturi savų reikalų? Atsiknisk nuo manęs,- netekusi kantrybės sušukau ir praėjau į savo kambaryje esančią drabužinę. Ieškojau džinsų, kuomet kažkas pagavo mano ranką.
- Kur susiruošei? – piktai paklausė.
- Kur nors, kur nebūtų tavęs,- išspjoviau,- paleisk,- suurzgiau pažvelgdama į jo ranką, laikančią manąją.
- Niekur neisi. Tik ne tokios būklės. O dar tavo elgesys vakar. Tikrai nemanau, jog kažkur keliausi, juolab viena,- pašaipiai pranešė.
- Atsiknisk pagaliau nuo manęs! Tu neturi teisės kažką man aiškinti,- nežinau iš kur atsirado toks didelis pyktis, tiesiog rodės, jog tuoj sprogsiu.
- Kas čia vyksta? – tarpduryje pasirodė visa užsimiegojusi Sandra. Šaunu.
- Tavo draugužei pavažiavo stogas,- atsakė jai, ir vėl pašaipiai nužvelgė mane.
- Ei, nekalbėk apie ją taip,- sudraudė Sandra Beną ir priėjo prie manęs,- kas vyksta, drauguže? – ji susirūpinusi paklausė ir apkabino mane. Kaip tik tuo metu suskambėjo Sandros mobilusis mano rankoje. Ji jau norėjo pasiimti jį.
- Čia man,- paprieštaravau ir atsiliepiau.

- Nesijaudink, jie nieko neras. Aš viską sutvarkysiu,- tik atsiliepus, prabilo Aless.
- Nebūk juokingas,- beviltiškai pratariau,- juk negalėsi visuomet visko sutvarkyti. Ir ką aš sau galvojau, prašydama tavęs pagalbos, tą vakarą Prancūzijoj. Dabar griaunu ir tavo gyvenimą. Kaip jie gali taip šmeižti, nieko nežinodami? – graudžiai paklausiau. Jaučiausi tokia beviltiška, tokia silpna ir sugniuždyta.
- Nusiramink, tai ne pirmas kartas, kai jie bando parašyti ką nors blogo apie mane. O be to, juk tai ne jų reikalas kokie mūsų santykiai. Tau tai mažiausiai turėtų rūpėti,- bandė nuraminti Aless.
- Klausyk, aš nežinau ar man verta sugrįžti į Italiją. Galbūt turėčiau vykti pas tėvus, viskas aprimtų, įstočiau į universitetą, nebebūčiau našta tau, nebereikėtų…
- Ema, tu nesi man našta, supratai? Nė negalvok to daryti,- supyko draugas ir tuomet išgirdau tai, ko tikrai neturėjau girdėti: „Ką ji ruošiasi daryti?“ – paklausė Jis. Tikrai žinau, jog tai Tas balsas. Pažinčiau jį bet kur ir bet kada. Tačiau ką Jis veikia su Aless. Nors žinoma, juk vakar Jis man skambino, vadinasi Aless, o ne kas kitas, davė jam mano numerį. Žinoma, taip, jie juk kartu. Kaip buvo Gustavas su Kipru, tai dabar Aless su Matu. Šaunu. Nuostabu. Visi mane išduoda. Tik kaži koks jų tikslas? Vargu, ar kada tai besužinosiu.
- Žinai ką, aš tavim pasitikėjau. Laikiau tave savo draugu. O vis gi tu ne ką geresnis už Gustavą. Kodėl jis su tavimi? Ar vėl kažkas nužudė kieno nors seserį? Ar vėl prireikė žaisliukų, kurie būtų naudingi? Žinai, nekenčiu tavęs! O juk tu buvai mano didvyris. Tačiau dabar viskas aišku, kodėl išgelbėjai mane, o ne nužudei. Bet žinai ką, galėjai nesivarginti. Dabar vis tiek turėsi mane pribaigti. Bet juk žinoma, tau tai vieni niekai. Tau nieko nereiškia žmogiškumas. Tu jo tiesiog neturi. Mėgaukis mano skausmu, tau tai patinka. Gyvulys! – liūdesio ašaras pakeitė pykčio. Norėjau rėkti, šaukti, klykti… Agonija. Vėl. Ir kodėl? Nes esu per daug naivi. Pasitikiu, kuo nereikia. Kvailė.
- Ema, kas atsitiko? – papurtė mane draugė.
- Ar ir tu su jais? Žinai, nenustebčiau. Dabar manęs jau niekas nebestebina. Tiesiog palik mane ramybėje,- paliepiau ir ištrūkusi iš jos rankų nuėjau į gretimą kambarį ir stipriai užtrenkusi duris, užrakinau jas ir nuslydau jomis žemyn. Apgailėtina.

Kada visa tai prasidėjo? Kada mano gyvenimas taip pasikeitė? Aš nė nepastebėjau, kuomet viskas taip greit subliūško. Tačiau kodėl? Tik po šitiek laiko susimąstau, kaip mano gyvenime atsirado Matas. Taip, jis buvo mano brolio draugas, žinojau tai. Taip pat jis dažnai būdavo su Domu, mūsų namuose, bet niekada jie nebūdavo su manimi. Tai kodėl tuomet jis taip staiga pradėjo lysti prie manęs? Kodėl jam taip staiga parūpau? Dabar viskas atrodo per daug keista, per daug didelis sutapimas. Kažkas čia ne taip ir aš išsiaiškinsiu, kas. Tačiau nuo ko pradėti? Dabar pasitikėti nebegaliu niekuo.
Gerai, tarkim Kipras ir Gustavas tapačiai lygūs su Alessandru ir Matu, vadinasi jei daug žinau apie Ki ir Gusą, kažką galiu pritaikyti ir Aless su Matu. Ki sakė, jog jie su Gustavu buvo pažįstami dar nuo mokyklos laikų, vadinasi ir Matas turėjo jau daug seniau pažinoti Aless. Tačiau kaip, iš kur? Kaip man tai išsiaiškinti? Bet galbūt jei pirma išsiaiškinčiau daugiau apie tai, kuo užsiiminėjo Gustavas, būtų lengviau suprasti, ko iš manęs reikia Aless. Juk jis negalėjo šiaip sau šitiek laiko „laikyti“ mane. Apie Gustą galėtų papasakoti Kipras, tačiau ir jis gali būti susidėjęs su Aless. Nepatikima. Taip, žinau, kas gali man padėti. Jis tikrai mano draugas, bent jau tikiuosi. O dabar reikia viską suplanuoti taip, kad sutaupyčiau laiko. Kol nuvyksiu į Prancūziją ir viską sutvarkysiu, gali praeiti kelios dienos, o per tą laiko tarpą Aless mane gali surasti… Man reikia žinoti kuo saugiau ir kuo greičiau. Kitas kabliukas yra Amerikoje. Tačiau kuo galėčiau pasitikėti? Nenoriu į tai velti brolio. Nebent…
Atsistojau nuo grindų ir nusišluosčiusi veidą išėjau iš kambario. Nuėjau į vonią ir susirinkau savo telefoną, kuris neatlaikė smūgio praeitą dieną. Taip, veikia! Tačiau negaliu skambinti iš savo mobiliojo, Aless viską sužinos, suseks ir tada visas mano planas žlugs. Ir Sandros mobilusis nepatikimas.

- Gali paskolinti savo telefoną? – nulipusi į virtuvę paklausiau Beno, kuris pamatęs mane, labai jau nustebo. O dar tai, kad kalbėjau su juo ganėtinai gražiai, tikrai išvedė jį iš pusiausvyros.
- O kur mano? – paklausė Sandra neužtikrintai.
- Yra, bet juo skambinti negaliu,- atsakiau,- tai gali paskolinti? – vėl kreipiausi į Beną. Jis tik išsitraukė telefoną iš kišenės ir padavė man,- ačiū,- padėkojau ir nuėjau į svetainę. Surinkau numerį, kurio man reikėjo ir laukiau, kol kas nors atsilieps. Meldžiau, kad tik nebūtų pakeitęs numerio.
- Taip? – po kelių pyptelėjimų atsiliepė.
- Čia Ema, man reikia tavo pagalbos,- iš kart ėjau prie reikalo.
- Ema? Kokia Ema? – nustebęs paklausė.
- Tavo nekenčiama pusseserė,- sarkastiškai atsakiau.
- Atsiprašau, tiesiog praėjo jau daug laiko,- kažkaip per daug maloniai kalbėjo.
- Kur tu esi? – nekreipiau dėmesio į Ervino pasiteisinimus.
- Kaip tai kur, namie,- atsakė ir nusijuokė.
- Labai šmaikštu,- piktai atsakiau,- klausyk, žinau, kad tu nesi toks kvailas, kokiu apsimeti, ir turi ryšių, todėl man reikia, kad kai ką sužinotum,- šiek tiek nervindamasi pasakiau.
- Žinoma,- sutiko.
- Turi sužinoti viską apie Matą. Pats žinai kokį,- kažkas skaudžiai sukrutėjo, ištarus Jo vardą.
- Gerai, bet kam tau reikia,- nesuprato.
- Klausyk, tai ne telefoninis pokalbis. Po kelėtos dienų, jei viskas pasiseks, turėčiau atsikristi į Ameriką, tuomet viską ir paaiškinsiu. Dabar dar turiu skristi į Prancūziją ir atkapstyti ką nors ten, todėl nežinau ar spėsiu dingti iš čia pakankamai greitai, kol manęs nesurado,- greitai išbėriau,- svarbiausia, kad man reikia bet ko naudingo apie jį. Svarbiausia – ryšiai, manau, jog jis gali būti kažkaip susijęs su Italija, aišku? – paklausiau.
- Gerai, tačiau nuo ko tu turi dingti? Ema, kas vyksta? – sunerimo pusbroliukas.
- Gali tiesiog padaryti tai, ko prašau? – jau pikčiau paklausiau.
- Gerai, kai tik ką nors sužinosiu, paskambinsiu į šį numerį,- atsakė.
- Ne, tai ne mano telefonas. Kai tik įsigysiu naują, aš tau vėl paskambinsiu, tuomet galėsime bendrauti juo, nes mano dabartiniu – nesaugu. Turiu eiti,- greitai paaiškinau.
- Gerai, lauksiu,- atsiduso ir padėjo ragelį. Dabar beliko pasiimti kelis drabužius ir vykti į oro uostą.
- Ačiū, tikrai padėjai,- padėkojau, kai atidaviau telefoną, ir tikriausiai pirmą sykį nuoširdžiai nusišypsojau Benui, kuris į mane kažkaip keistai reagavo. Nesulaukusi atsako greitai užbėgau laiptais į savo kambarį. Reikia skubėti.

Iš spintos pasiėmiau kuprinę ir į ją įsidėjau porą džinsų ir kelias maikutes. Taip pat visas būtiniausias higienos priemones ir apatinius. Manau, viso to kelioms dienoms užteks. Per daug gerai pažinojau Aless, bent jau taip manau, kad nežinočiau, jog mano telefonas sekamas, lagaminuose taip pat yra prietaisai, pagal kuriuos jis sužino buvimo vietą, todėl ir pasiėmiau kuprinę, o savo telefoną išmesiu kur nors arba atiduosiu kokiam vargšui. Ir kažkodėl manęs nė kiek nestebina faktas, jog šiuo metu jis galimai keliauja čia, į Angliją. Bet dabar man tai turėtų mažiausiai rūpėti.

- Ema, kas vyksta? – paklausė į kambarį įėjusi, susijaudinusi Sandra,- ir ką tu čia darai? – su panikos gaidele balse vos ne sukliko.
- Sandra, atsiprašau, jog gadinu tau atostogas, tiesiog turiu sutvarkyti kelis reikalus. Atsiprašau. Tu turėtum pasilikti ir išnaudoti laiką tinkamai,- ramiai jai atsakiau.
- Bet kodėl? Kas darosi? – nesuprato draugė.
- Klausyk, negaliu tau to pasakoti,- jeigu ji tikrai nieko nežino. O gal tik apsimeta? – bet man reikia išvykti. Dabar. Kai viskas praeis, manau dar susitiksime. Atsiprašau,- priėjau ir apsikabinau Sandrą. Nebuvau su ja maloni ir miela, bet tiesiog negalėjau tokia būti. O kas, jeigu ji iš vien su Aless? Negaliu ja pasitikėti. Bent jau kol kas.
- Bet aš nesuprantu,- verksmingai pratarė.
- Man reikia eiti. Benas tavimi pasirūpins. Linksmai praleisk atostogas,- palinkėjau ir kuo greičiau dingau iš kambario. Nusileidusi laiptais žemyn, išlėkiau pro duris, ieškoti tiesos.

***
Skubėjau gatve link centrinio prekybos centro. Mano tikslas ten – įsigyti naują mobilųjį ir atsikratyti senojo. Tad tik pasiekusi jį, iš kart pasukau link mobiliųjų telefonų salono. Gavusi tai, ko man reikėjo, į naująjį telefoną susivedžiau svarbiausius numerius, o senąjį atidaviau kažkokiam vaikui. Tegul turi, gal bent išlošiu laiko prieš Aless, kai jis ieškos manęs. O aš tikrai žinau, kad taip bus.

- Čia Ema,- iš kart paskiau, kai tik Ervinas pakėlė ragelį.
- Puiku, jau ieškau, ko prašei,- rodos, lengviau atsiduso,- bet ką tu ketini daryti?
- Dabar važiuosiu į oro uostą ir stengsiuosi kuo greičiau atsirasti kitoje šalyje,- paaiškinau,- beje, gal galėtum pasidomėti ir Alessandru? Galbūt rastum ką nors įdomaus, nors kaži, ar pavyks.
- Pabandysiu. Gal man atvykti pas tave? Ir kur tu bėgsi iš Prancūzijos? Juk neturi kur,- nesusigaudė pusbroliukas.
- Aš Anglijoje,- trumpai atsakiau,- ir ne, man nereikia, kad atvyktum, nes man arba pavyks arba ne, ir tai tikrai nepriklauso ar tu būsi šalia ar ne,- paprieštaravau.
- Geeerai,- nutęsė,- viskas…keista,- įtariai pasakė.
- Nesvarbu. Kai turėsi kokių naujienų – skambink, jau saugu. Man reikia eiti,- pasakiau ir padėjau ragelį.

Per kitas ateinančias 50 minučių nusigavau iki oro uosto. Visą kelią meldžiau, kad reisas į Prancūziją būtų kuo greičiau. Tikiuosi, jog buvau išklausyta. Ir taip, kartais man sekasi, nes išskrendu jau po šiek tiek mažiau, nei valandos. Bet tikriausiai apsidžiaugiau kiek per anksti, nes tai, ką pamačiau po kiek laiko besėdėdama laukimo salėje, manęs nė kiek nenudžiugino. Nebegalvodama pasileidau bėgti.

Labai atsiprašau, kad taip ilgai buvau dingus, bet dabar vėl grįžtu su nauju tęsiniu ir tikiuosi vėl pradėti tęsinius rašyti kaip galima dažniau. Ačiū, kas vis dar laukė skyrelių. ;)**

——————————————————–

Tas ilgas laukimas, telefono ragelyje girdint tik įkyrų pypsėjimą. Ta kankynė, tarsi einant į nežinią. Tačiau tas vienintelis ištartas: „taip“, priverčia širdį plakti nežmonišku greičiu. Tas balsas, rodos, privertė pabusti po ilgo miego ir štai dabar jis vėl džiugina jos išsiilgusias ausis. Patankėjęs kvėpavimas, sutrikęs mąstymas, adrenalino perteklius ir begalinis noras sušukti „myliu tave!“ – štai kas siautė manyje lyg uraganas.

- Klausau, kas skambina? – po akimirką trukusios tylos vėl paklausė Tas balsas: pats mieliausias, nuostabiausias ir švelniausias balsas pasaulyje. Be galo troškau atsakyti Jam, tam vieninteliam, tačiau likusi proto dalelė rėkė, jog tai būtų neprotinga, viskas, ką tiek laiko kūriau ir vėl sugriūtų. Tačiau dvejonė kovojo manyje. Man nerūpėjo pasekmės, nes jausmams jos nerūpi.
- Myliu tave,- sušnabždėjau ir tyliai sukūkčiojau.
- Ema? – susijaudinęs paklausė Matas,- kur tu esi?
- Žinai, taip ir nenustojau tavęs mylėti,- nekreipiau dėmesio į jo klausimus ir toliau tyliai šnabždėjau savito mintis,- kodėl? – verksmingai trūkčiojančiu balsu sušvokščiau. Ašaros lyg pupos riedėjo skruostais.
- Ema, prašau, nereikia,- taip pat lyg ir nuliūdęs paprašė.
- Taip, žinau, tu jau turi savo gyvenimą ir aš tau daugiau nebetrukdysiu, tiesiog…būk laimingas,- nuoširdžiai palinkėjau ir dar labiau apsiašarojau. Aš beviltiška…
- Ne, palauk, tu viską ne taip supratai. Aš myliu tave! – su keistu užsidegimu balse garsiau pasakė, tačiau man tai jau neberūpėjo.
- Sėkmės,- dar kart palinkėjau ir padėjau ragelį.

Ko aš tikėjausi jam skambindama? Kad pasakys: „Labas mieloji, gal gali grįžti pas mane?“ Absurdas. Jis jau turi kitą gyvenimą. Be manęs. Pati per savo žaidimus jį praradau. Pati bandžiau būti kažkuo, kuo nesu ir man vėl nepavyko. Ir aš vis dar negaliu gyventi be Jo. Aš privalau jam leisti gyventi savo gyvenimą. Aš privalau nebegalvoti apie jį. Aš privalau ištrinti jį iš savo gyvenimo ir leisti gyventi aplinkiniams be mano sukeltų rūpesčių ir sunkumų. Grįžusi po atostogų būtinai turėsiu pasikalbėti su Aless. Galbūt grįžti namo, pas tėvus, būtų geriausia išeitis? Nebekelčiau problemų Aless, būčiau dar toliau nuo Jo. Juk koks dabar skirtumas aš laiminga ar ne? Tik praradus supratau, kad visa mano laimė ir buvo Matas. Tačiau jau per vėlu.
Staiga, mane išgąsdindamas suskambo mobilusis. Tai Matas. Bet kaip, juk mano numeris slaptas? Žinojau, kad privalau neatsiliepti, tačiau norėjau kuo daugiau laiko girdėti Jį, nes vėliau tokio malonumo nebeturėsiu.

- Ema, ką žadi daryti? – susijaudinęs sušuko, vos man atsiliepus.
- Nieko,- sušnibždėjau. Aš jau nieko nebegaliu sau padaryti. Aš per silpna, kad įstengčiau dar kartą pakleti ranką prieš save.
- Tuomet kodėl skambini ir kalbi tokias nesąmones,- užsipuolė ir mane užliejo isterijos banga. Štai kas aš jam: niekas. Aš jam tik trukdau su savo nesąmonėmis.
- Žinai ką, nekenčiu tavęs! – piktai sušukau ir sviedžiau telefoną į sieną. Jis pabiro į dalis.

Jis manęs nebemyli. Aš jam niekas. Aš jam trukdau. Ir jis nevertas, kad dėl jo verkčiau, tačiau negaliu sustoti. Prižadu sau, jog tai paskutinis kartas, kai verkiu dėl jo. Tai paskutinis kartas ir aš jį pamiršiu, kaip jis pamiršo mane. Jis manęs nebemyli! Tiesa buvo žiauri ir tik dar labiau įpainiojo mane į liūdesio liūną, per kurį nebemačiau nieko aplink ir nė nepajaučiau, kaip manęs nebeliko šioje erdvėje.

***
Prabudusi jaučiausi tarsi nesava: visą kūną maudė, o galvoje spengė. Mintys šuorais lėkė joje. Kažkas įkyriai skambėjo, tačiau dar nesupratau, kas. Atsisėdau ir apsižvalgiau: buvau savo kambaryje, savo lovoje, o šalia manęs miegojo… Benas. Ką jis čia daro? Negana to, ant sofos taip pat dar miegojo Sandra. Gerai, tikriausiai vakar daug kas nutiko po to, kai atsijungiau. Kai galvoje šiek tiek prašviesėjo, supratau, jog tai Sandros mobilusis skamba kažkur koridoriuje. Po lėto išlipau iš lovos ir šiek tiek svyruodama nuėjau jo ieškoti. Išėjau į koridorių ir radau telefoną besivoliojantį netoli mano kambario durų ant žemės. Pakėliau ir nustebau pamačiusi, kas skambina. Pakėliau ragelį.

- Taip? – užkimusiu balsu prabilau.
- Ar tu išprotėjai? Kokias kvailystes kreti? Skambinau tau, bet tavo telefonas išjungtas jau nuo vakar, o Sandra neatsiliepia. Kaip manai, ką turėjau galvoti? ,- iškart užsipuolė gerai pažįstamas balsas.
- Mano telefonas…ammm,- bandžiau sugalvoti ką nors įtikinamo,- tikriausiai vakar vakare išsikrovė ir neįjungiau krautis, neturėjau laiko, o Sandra dar miega,- paskutinė dalis juk buvo tiesa, tad tai ne visiškas melas.
- Gerai, kadangi tau viskas gerai, turiu naujienų, kurias manau, turi žinoti,- įtartinai greitai nurimęs, pranešė Aless.
- Gal galėtum plačiau? Ir netempk gumos,- paraginau.
- Tuojau, atsiūsiu adresą, pati pamatysi,- susirūpinęs pasakė,- nemanau, jog tau tai patiks, bet aš viską sutvarkysiu,- užtikrino.
- Gerai, man jau darosi neramu,- rimtai sunerimus pasakiau. Kas blogo dar gali atsitikt?
- Išsiunčiau, tuoj turėtum gauti nuorodą,- pranešė. Dėkoju naujajai technologijų erai už šią galimybę, sužinoti kažką labai svarbaus.

Atsidariau nuorodą ir laukiau, kol ją užkraus. Kai pamačiau savo nuotrauką prie straipsnio, tikrai neapsidžiaugiau. Ir kas gi nutiko dabar? Kam užkliuvau šį kart?

„Paskelbtas sąrašas laimingųjų, kurie gaus vienetinius pakvietimus studijuoti prestižiniuose šalies universitetuose“ – skelbė straipsnio antraštė.

„ Pirmą kartą mūsų šalies istorijoje tarp prestižiškiausių universitetų vyksta kova, kurios pagrindinis prizas - Ema Džouns. Mergina, išgarsėjusi vos per dieną gavo pakvietimus studijuoti bene iš visų dešimties universitetų, kurie kiekvienais metais teikia vardinius kvietimus studijoms. Nepaisant puikių egzaminų rezultatų ir jau spėto pastebėti šios merginos „aštraus“ proto, daugiau nieko apie ją nežinome. Kas ji? Iš kur ji? Kokia jos praeitis?
Deja, atsakymų į šiuos klausimus mes po kol kas nežinome. Tačiau kas slepiasi už Emos paslapties šydo? Kodėl niekas apie ją nieko nežino? Galbūt ji nėra tokia tobula, kokią ji save mums atskleidė? Ir vis gi mums pavyko sužinoti keletą detalių apie šią merginą.
Pavardė Džouns puikiai žinoma Amerikoje. Buvo, kol nebeliko kam jos garsinti. Ir štai dabar, lyg iš niekur nieko, atsiranda mergina šia pavarde. Viso labo, jai tik aštuoniolika, ji neturi šeimos, tačiau mokosi privačioje mokykloje, dėvi firminius drabužius ir važinėja prabangiu automobiliu. Iš kur visa tai? Norite atsakymo? Štai - Alessandro. Žmogus, kurio vardą žino visi. Jie gyvena kartu jo prabangiuose apartamentuose ir, rodos, nė nekreipia dėmesio į amžių. Žinoma, visa tai – tik mūsų susidaryta nuomonė iš to, kas vyksta, o juk dar yra begalė smulkmenų, kurias galbūt ši porelė atskleis pakeisdami situaciją? O dabar telieka visa tai palikti mūsų vaizduotei. O kaip sekasi atostogauti mūsų naujajai žvaigždutei pasistengsime kuo greičiau išsiaiškinti. Nuo mūsų nepasislėpsi, Ema.
Na, o ar šalies universitetai nepraras savo ryžto ir toliau kovoti dėl galimybės prisidėti prie Emos Džouns ateities? Ar ji tikrai atneš laimėjusiam universitetui šlovę? Kas žino…“

Šlykštu…labai. Jie ne tik, kad nori išsiaiškinti visą mano praeitį, bet dar ir šmeižia mane. Nejau jie neturi ką veikti? Pastarosios dienos man ir taip siaubingos, o dar visa tai.

Kur bėgsi šį kart, Ema? Jei dar iš vis pajėgsi atsistoti, žinoma. O galbūt vėl atsiras didvyris, kuris ištrauks tave iš visos šios košės? Nagi, greičiau lėk pasitikti savo likimo. Juk žinai, kad jam patinka žaisti su tavimi.

- Ema? – susirūpinęs balsas atsklido nuo mano kambario durų.

Matai Ema, kažkam vėl parūpai, tik ar ilgam? Kas iškėlė sau neįmanomą misiją: ištiesti tau pagalbos ranką? Juk tu per daug užsispyrusi, kad pagaliau kažką pakeistum, o be tavo pačios noro – niekas tau nepadės. Sėkmės žudant save iš vidaus ir toliau…

- Klausyk, jeigu tau dar nenusibodo gyvent, tuomet daugiau taip nedarysi, nes patikėk manim, ką jau ką, o muštis tai jau moku,- suurzgiau prirėmus Beną prie sienos, kai galiausiai pavijau jį koridoriuje. Jis tik išsišiepė, kaip saulutė.
- Nejau negaliu pasigrožėt savo būsima mergina? – viliojančiai pasakė ir kitą akimirką aš jau buvau priremta prie sienos, o jis godžiai ragavo manąsias lūpas. Nesipriešinau. Kodėl? Tikriausiai tas „patikimo“ jausmas neleido. Ir man tai rimtai patiko. Jis buvo kitoks, nei dauguma. Kažkuo toks skirtingas, tačiau ir toks pažįstamas man. Keistai suspaudė širdį. Tačiau suvokiau ir kitą dalyką: tarp mūsų nieko negali būti. Tad, deja, kai jis galiausiai baigs, turėsiu tapti ta pačia Ema, kaip ir prieš kelias akimirkas, o ne ta, ką tik atradusia dalelę laimės ir pasimėgavimo jausmą, naivia mergina.
- Nebūk toks užtikrintas savimi, nes nepažįsti manęs. Aš niekada nebūsiu tavo,- galiausiai jam atitraukus savo veidelį šiek tiek tolėliau nuo manojo, sušnabždėjau, ir jis pajuto mano kumščio stiprumą. Iš kart susigriebė už veido ir pradėjo inkšti. Tipinė scena. Jo rankomis ant Mano grindų lašėjo kraujas,- nešdinkis iš mano namų. Tikrai turiu ką veikti ir be tavo kraujo nuo grindų valymo,- sustugau, o jis tik labai labai piktai sužaibavo į mane, pakeltomis akimis. Tai privertė mane šiek tiek pasimesti, bet juk tai mano namai, jis bejėgis su savo žvilgsniukais.
- Kaip tu drįsai? – iškošė pro dantis ir vis dar laikėsi savo pozicijos: tegul Ema valo mano kraują nuo grindų.
- Berneli, varyk iš čia ir daugiau nebegrįžk,- stumtelėjau laiptų link.
- Kas čia vyksta? – pasigirdo gergždžiantis balsas.
- Tavo draugė psichė,- sušvagždė nuskriaustasis ir pagaliau pajudėjo laiptų link, netoli kurių ir stovėjo Sandra, apsigobusi tik trumpais naktinukais.
- O Dieve, ką ji tau padarė? Sumušė? – pastebėjusi tik dabar kraują, pripuolė prie jo Sandra susirūpinusi.
- Manau, jog man lūžo nosis,- nusiskundė prislopintu balsu.
- Eime į vonią, tau reikia susitvarkyti,- ir ji nusivedė į vonią „sumuštąjį“. Dar kelias akimirkas stovėjau toje pačioje vietoje, tačiau vėliau išgirdau tariant savo vardą. Tikriausiai kalba apie mane, tačiau juk aš to ir nusipelniau. Visgi, labai jau įdomu, ką jie kalba, nes juk jei kalba apie mane, tai nieko blogo, jog pasiklausysiu, ar ne? Tyliai pritipenau prie vonios durų ir įsiklausiau.

- Nepyk ant jos,- švelniu balsu tarė Sandra.
- Aš ir nepykstu, tiesiog nirštu, jog ji dėl nieko taip pasielgė,- piktai atkirto Benas. Taip Ema, tu to nusipelnei. Pati kalta.
- Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai ji taip elgiasi,- sunkiai atsiduso draugė.
- Buvo ir daugiau tokių, su kuriais ji šitaip pasielgė? – rodos, susidomėjo vaikinas.
- Taip. Neseniai ji vienam draugui taip pat sulaužė nosį, jo veidą trenkdama į stalą. Ir tai buvo tik dėl to, jog vaikinas neklausė to, ko ji sakė jam nedaryti ir truputį artimiau prie jos lindo. Bet juk Džo buvo išgėręs ir nesuvokė, ką daro,- ramiu balsu kalbėjo Sandra. Taigi ir Džo istorijoje ji mane laiko kalta, kaip ir dabar. Ji mano, jog aš žiauri. Ji nemano, jog elgiuosi teisingai, taip darydama.
- Ji turi vaikiną? – pasiteiravo smalsiai Benas, o aš atsisėdau ant žemės, prie durų.
- Ne, nebent aš nežinočiau, nors tai sunkiai įmanoma,- atsiduso draugė. Tikėjausi, jog tuo jų tema apie mane ir baigsis, tačiau klydau,- nuo pat tada, kai su ja susipažinau, ji neturėjo vaikino, nors ir sulaukia daugybės dėmesio iš jų. Nežinau kas, nežinau kaip ir nežinau kodėl, tačiau manau, jog jai kažkas yra. Kartais jie elgiasi keistai, tarsi būtų mintyse panirusi į kitą pasaulį,- taip, žinoma, pasinėrusi į pasaulį, kuriame egzistuojame tik Aš ir Jis. Į pasaulį, kuriame mes abu laimingi ir amžinai kartu. Į pasaulį, kuriame nėra skausmo ir tų širdies dieglių pagalvojus apie jį, nes man nė nereikia galvoti apie Matą. Ten, jis sėdi su manim, kartu, ir vis dar besąlygiškai myli mane. Ten neskauda ir ten jaučiuosi lyg namie,- … norėčiau sužinoti apie ją daugiau. Ji tarsi neturi praeities, nes niekuomet apie ją nekalba. Galbūt tai ne mano reikalas ir visa kita, bet ji mano draugė, noriu jai padėti,- Sandra, juk aš tau vakar viską papasakojau.
- Ilgam čia pasiliksit? – vėl prabilo Benas.
- Nežinau, manau jog porai savaičių,- atsakė Sandra.
- Ji bus mano,- užtikrintai pasakė.
- Ji nebus tavo. Ji nebus niekieno. Ji per daug tobula, kad būtų kažkieno,- tyliai, jog vos išgirdau, pasakė draugė ir daugiau klausytis nebegalėjau. Pakilau ir nulėkiau į savo kambarį bei garsiai trenkusi durimis, užsirakinau ir nuslydau jomis žemyn.

Aš tokia beviltiška. Aš tokia negailestinga. Regis, Sandra nepamena vakar vakaro. Taip pat ji nepateisina mano žiauraus poelgio su vaikinais, tačiau jie to nusipelnė. Jei nelystų be mano leidimo, nieko nebūtų. O dar tie jos žodžiai man vis dar skamba galvoje: „Ji per daug tobula, kad būtų kažkieno“. Aš ne tobula ir niekada tokia nebūsiu. Ir taip, aš nebūsiu niekieno, nes aš jau priklausau kitam. Aš priklausau Matui ir taip bus amžinai. Nors ir menka dalele, tačiau aš jam visuomet priklausysiu. Prisiminimai vėl užpuolė mane ir nebeatlaikiusi pravirkau. Visos tos mielos mūsų akimirkos kartu. Visas tas praleistas laikas drauge. Kiekvienas prisilietimas, virpinantis mane. Kiekvienas šnabždesys, įsiskverbiantis į kiekvieną mano kūno ląstelę. Ir tik vienas žmogus, priverčiantis mane taip jaustis. Tik vienas žmogus, kuriam niekuomet negalėsiu atsispirti ir kurio daugiau niekada neberegės mano akys. Mano Matas. Mano brangusis Matas. Kodėl aš ir vėl pradėjau gyventi tavimi po šitiek laiko? Kodėl ir vėl užsimerkus tavo veidą regiu? Kodėl vėl jaučiu tavo šiltą alsavimą man į kaklą? Kodėl mintyse vėl girdžiu skambant tavo švelnų juoką? Kodėl vėl girdžiu tave kartojant, jog myli mane? Kodėl jaučiu tavo šilumą, apglėbiančią mane? Ir kodėl visa tai yra tik sapne? Man trūksta tavęs. Prašau, sugrįžk ir apglėbk mane savo tvirtomis rankomis bei niekuomet daugiau nepaleisk. Amžinai tavo, Ema. Tiesiog sugrįžk…
Norėčiau dabar prisigerti ir nebegalvoti nieko. Nebejausti tų sūrių ašarų lašelių, gailiai riedančių skruostais žemyn. Norėčiau pamiršti tave ir pasileisti dangaus žydryne, kur būčiau laisva ir laiminga. Be minčių, be jausmų, be nenustojančio bėgti laiko, be savęs ir be tavęs. Lyg paukštė išskleisčiau sparnus ir pakilčiau. Pakilčiau tam, kad atrasčiau kažką naujo ir kad kada nors sugrįžčiau ten, kur palikau tave.
Jeigu tą vakarą, kai paskutinįsyk mačiau tave, nebūčiau pabėgusi, kas būtų pasikeitę? Ar mes galėtume būti dabar drauge? Ar galėčiau jausti…

- Ema, atidaryk,- sukliko balsas, kitapus durų. Tačiau aš nė nesiruošiau pakilti iš savo vietos. Norėjau dabar vienatvės ir kur nors paskandinti savo liūdesį bei mintis,- Ema,- jau pikčiau suurzgė.Tačiau man tai buvo nė motais.

O ar būtų kas pasikeitę, jei Sandra prisimintų vakar vakarą? Ar dabar mūsų bendravimas būtų kitoks? Ar ji vis dar būtų mano draugė?

- Ema, atidaryk duris,- ramiai prabilo ir kitas balsas už šių nuostabiai brangių durų.
- Ema, prašau,- paprašė gailiai Sandra.
- Ei, Ema, nekvailiok,- suirzo Benas.
- Prašau…,- prašė geriausia draugė.
- Negaliu,- sušnibždėjau sau ir rankove nusibraukusi ašaras, pakilau. Nuėjau prie savo lovos ir nuo šalia esančio stalelio, pagriebiau savo telefoną. Patraukiau vonios link. Beeidama ieškojau vieno vienintelio ir dar nė karto nerinkto numerio. Tikriausiai nuojauta buvo teisi, kuždėdama, jog turiu šį numerį turėti, nes man jo dar prireiks. Ir štai dabar, man jo reikia.

- Ei, Ema, ar užmigai? – papurtė mane Sandra ir kai atsitokėjau, lengvai nusijuokė.
- Ne, nieko, nekreipk dėmesio,- rimtai atsakiau. Vis dar mąsčiau apie visas Jo buvimo čia, galimybes, tačiau nusprendžiau, jog tai - neįmanoma.
- Kas atsitiko? – susirūpinusi paklausė draugė ir pažvelgė į mane sunerimusi.
- Tikrai nieko, tiesiog pamaniau, jog pamačiau pažįstamą,- nusipurčiau nuo tokios minties. To tikrai negali būti. Tikrai.
- Nejau dar būna tokių, kurie kelia tau tokius prieštaringus jausmus? Juk tu gėėėėris,- vėl pralinksmėjo Sandra.
- Labai juokinga,- ir taip pat prisidėjau prie draugės juoko. Nusprendžiau pamiršti šias galimai pamišėliškas ir neįmanomas mintis ir pasinerti į vis artėjantį atostogų džiaugsmą.

***
Na štai, mes su Sandra jau įsikūrusios vienoje, iš Aless rezidencijų. Kaip ir numačiau, namai buvo įspūdingi. Nedideli, tačiau modernūs. Tarsi maža dėžutė, galinti padaryti bet ką, čia pat. Kad ir kaip bandžiau negalvoti apie Matą, arba tiksliau, tariamą Jį, man nepavyko. Mintys apie jį vis įkyriai zujo mano galvoje, neleisdamos nė atsikvėpti. Kodėl po tiek laiko aš vėl priversta kankintis? Taip ir norisi trenkti galvą į sieną ir atsijungti. Nebejausti nieko, nebegirdėti nieko, nebematyti nieko, o svarbiausia, nebegalvoti apie viską, tačiau tuo pačiu, ir apie nieką. Nagi, Ema, pasistenk bent trumpam uždaryti tas kankinančiai šaižias mintis į dėžutę ir leisk sau atostogauti. Juk tam čia ir esi, su savo geriausia drauge. Įjunk fun mode ir gyvenk laiminga!

- Einam šįvakar į klubą ar kur nors ramiau? – pasiteiravo manęs Sandra popietę. Apsvarsčiau tai ir nusprendžiau, jog klubas bus puikiausia vieta pasilinksminti ir išmesti iš galvos visas nereikalingas mintis.
- Klubas,- linksmai atsakiau jai.
- Puiku,- sukrykštė ir stryktelėjo nuo mano lovos,- eime ruoštis,- ir paėmusi mane už rankos, nutempė į milžinišką vonios kambarį.

Visa vonia buvo taip pat labai moderni. Sienos, iš įvairiomis mozaikomis sudėliotų spalvotų mažų plytelių, atrodė nuotaikingai ir žaviai. Viskas tik brangu ir kokybiška, na, bet tai ne mano reikalas, o dabar jau turėčiau paskubėti ir pradėti ruoštis.
Nusimaudžiau, išsiploviau galvą ir susisupusi į didelį rankšluostį išėjau iš vonios tiesiai į savo kambarį.

- Na, ką tu ten taip ilgai kuiteisi? – iš kart pasitiko priekaištingas Sandros balsas. Pažvelgiau į ją ir mano nuostabai, ji jau buvo apsivilkusi pakankamai trumpą sidabrinę suknelę,- aš per tą patį laiką ne tik, kad išsimaudžiau, bet jau ir beveik pasiruošiau,- vis dar priekaištavo.
- Gerai gerai, nebepamokslauk,- nutildžiau draugę.
- Greičiau eik į drabužinę apsirengti. Tavo drabužiai pakabinti ten,- nurodė ir nustraksėjo prie mano kosmetikos stalelio. Visai netrukus jau ir buvau drabužinėje. Žinoma, iš Sandros nieko geriau tikėtis ir negalima. Aukso spalvos, bene trumpesnė už josios, suknelė kabojo ant vienos iš pakabų. Na, bet jei ji taip nusprendė, tai tebūnie. Jei jau linksmintis, tai linksmintis, juolab, kad ji ne tokia jau ir trumpa, kaip maniau. Ką gi, beliko makiažas ir aš beveik pasiruošusi.

***
Prabudau nuo kažkokio keistai erzinančio garso. Pramerkiau akis ir apsidairiau. Gulėjau plačioje lyg ir savo lovoje. Buvau savo laikinajame kambaryje Anglijoje. Viskas čia aplink taip balta, o pro neužtamsintą langą sklinda jau ir dienos šviesa. Susitelkiau į garsą ir supratau, jog tai kažkas vykstantis su mano kambario langu. Staiga pašokau iš lovos ir šiek tiek susvyravau, nes galvą pervėrė skausmas ir nuo jo susisuko galva. Po kelių akimirkų viskam praėjus, patraukiau link to prižadinusio lango. Pažvelgiau pro balkono duris ir kaip mat sustingau. Apačioje, prie kieme netoli augančio medelio, stovėjo vaikinas ir mėtė į mano langą akmenukus. Kaip jis drįsta? Grįžau atgal į kambarį ir nuo kėdės pasičiupusi chalatėlį išėjau į balkoną.

- Tu gal proto netekai? – piktai sušnypščiau.
- Ir tau labas saulele, beje, gražiai atrodai,- nusijuokė Benas. Su juo susipažinau vakar klube. Su draugu palydėjo mane bei Sandrą namo. Simpatiškas vaikinukas – maniau vakar, tačiau tai, kaip elgiasi dabar, man nepatinka. Ir taip blogai jaučiuosi be šitų „šmaikščių“ pokštų.
- Neužknisk, gerai, ir dink iš čia,- vėl sušnypščiau ir tikėjausi, kad jis pasišalins iš privačios valdos.
- Nejau nepameni manęs? – jau rimtai paklausė. Atrodė nusivylęs.
- Žinoma, kad pamenu, tiesiog mano savijauta ne kokia ir tu mane pažadinai,- nenorėdama pyktis nusiraminusi atsakiau. Kažkodėl ta jo nusivylusio išraiška mane keistai paveikė.
- Juk vakar beveik negėrei, tau silpna, prastai jautiesi? – iškart susirūpino.
- Ne, viskas gerai, tiesiog…,- nenorėjau pasakoti vakarykščių įvykių, kurie nutiko jau išėjus vaikinams,- šiaip sunegalavau,- pamelavau,- jei tu nieko prieš, jau norėčiau grįžti vidun,- mandagiai paprašiau išsinešdinti.
- O nepakviesi vidun? – nusijuokė. Atkaklus bičas. Tikriausiai nebelieka kitos išeities. Galbūt tai man bus į naudą, bet prieš tai, turiu susitvarkyti ir tapti bent kažkiek panašesnei į normalų žmogų.
- Na gerai,- atsidusau,- bet turėsi palaukti svetainėje, kol aš susitvarkysiu,- pranešiau ir pasišalinau iš balkono link lauko durų. Kai atidariau jas, jis jau stovėjo visai čia pat,- užeik,- praleidau ir uždariau duris,- eime į svetainę,- paraginau ir pasukau jos link. Ėjau gerokai priekyje Beno, tad kai pamačiau vaizdą svetainėje, iš kart apsisukau ir ėjau atgal. Ne kokia vieta priimti svečiams. Bent jau ne tokios būklės,- žinai, manau galėtum palaukti ir mano kambaryje,- keistu balsu pranešiau ir pradėjau lipti laiptais viršun.
- Tu šiandien kitokia,- prislopintai prabilo žmogysta, einanti už manęs.
- Nemanau, jog tu čia esi tam, jog nagrinėtum mano buvimą „tokia“ ir „kitokia“,- tikrai ne draugiškai atkirtau.
- Kas pasikeitė? - vis tiek siekė savo.
- Nieko, aišku? – piktai suurzgiau įeidama į savo kambarį. Gerai, jog bent jis tvarkingesnis nei svetainė.
- Kas tau nutiko? – rimtai paklausė.
- Kodėl tau tai įdomu? – atsisukau į savo naująjį „draugą“,- neerzink manęs, nes gali atsidurt lauke,- sušnypščiau.
- Nagi, nusiramink,- pralinksmėjo ir jo veidą papuošė plati šypsena. Nuėjo ir lyg savuose namuose išsidrėbė ant mano baltos sofos. Supykau ir nieko nebesakiusi dingau už vonios kambario durų. Kvailys ir kodėl aš jį čia įsileidau?

Drungnas vanduo gaivino, tačiau nepadėjo išstumti ir vėl mano galvą kankinančių minčių. Vakar vakaras buvo … kažkas kitokio. Sandra sužinojo apie mano praeitį, o aš sužinojau apie josios. Viskas prasidėjo tuomet, kai kitapus mūsų namų durų liko vaikinai. Sandra suklupo koridoriuje ir pradėjo baisiai raudoti. Nesupratau, kas darėsi su ja. Pirmą kartą išvydau ją tokią sugniuždytą ir silpną. Klausiau jos, kas nutiko, tačiau ji vis raudojo ir raudojo. Taip mes atsidūrėme svetainėje. Iš pradžių dar bandžiau prieštarauti jos norui išgerti, tačiau galiausiai ji laimėjo ir kai alkoholis tikriausiai pradėjo veikti – ji prabilo. Ir visa šio jos nuosmukio priežastis buvo tiesiog sutiktas vaikinas, labai panašus į jos buvusįjį, kuris žuvo autoavarijoje. Tas vaikinas buvo Beno draugas. Tas pats, kuris taip pat palydėjo mus namo. Ir visą vakar vakarą Sandra išliko stipri. Ji šypsojosi jam, atrodė linksma ir nerūpestinga, tačiau tik užsivėrus namų durims – ji tarsi subliūško. Nebeliko tos Sandros, kurią pažinojau. Man buvo gaila draugės. Bandžiau guosti ją įvairiausiais būdais ir, kaip ir dauguma, kartojau, jog žinau, ką tai reiškia. Tačiau ji netikėjo manim. Ji netikėjo, jog aš suprantu, ką reiškia jos skausmas. Ir aš bandžiau negalvoti apie Jį, tiesiog tas nutikimas oro uoste ir taip sukėlė per daug prisiminimų, o dar visa ta kebli situacija galiausiai privedė prie to, jog ir man reikėjo išgerti, jog suturėčiau visus jausmus savyje ir neišrėkčiau Sandrai kaip po velnių aš viską puikiai suprantu. Deja, tačiau aš nesugebėjau suvaldyti savęs ir mane draskančių emocijų. Galiausiai aš pasidaviau joms ir išsakiau viską, kas mane slėgė. Ji sužinojo visą mano istoriją su smulkmenomis. Ir visa tai papasakoti garsiai, atėmė iš manęs be galo daug jėgų. Vėl jausti visa tai, vėl jausti Jo prisilietimus, vėl taip aiškiai girdėti Jo balsą bei regėti veidą, tiesiog jausti Jį šalia. Mes abi apsikabinusios raudojom dėl nenusisekusios meilės ir tikriausiai pirmą kartą taip puikiai ir besąlygiškai supratom viena kitą. Taip ir baigėsi mūsų vakar dienos vakaras: prisigėrus tiek, jog galvoje taptų tuščia bei siautėtų juoda masė.
Kai išeis Benas, reikės nueiti pas Sandą, jei ji dar nebus prabudusi. O dabar reikia pagaliau nusimaudžius, persirengti. Apsidairiau aplink ir tik dabar susivokiau, jog nepasiėmiau švarių drabužių. Gerai, jog bent mano apatinių atsargos laikomos čia esančioje spintoje. Įsivyniojusi į rankšluostį ir tik su apatiniais drabužėliais po juo, ryžausi keliauti per savo kambarį į drabužinę. Pradariau vonios duris ir užtikrinta išžingsniavau link dar vienų durų mano kambaryje. Vos pasiekiau jas, iškart atsidūriau kitoje pusėje, saugoma storos sienos nuo Beno. Išsirinkau paprastus kasdienius drabužius ir atsistojau prieš veidrodį. Rankšluostis nukrito žemyn ir tuomet pastebėjau prasivėrusias drabužinės duris.

- Užmušiu,- piktai pagrasinau ir turbo greičiu apsirengusi išlėkiau iš kambario atsilyginti kai kam už neleistiną veiklą.

Kipro nuotraukos, o taip pat ir manosios, dar iš tų laikų, kai fotografavau. Tai taip neįtikėtina. Čia taip pat yra ta pati nuotrauka, kurioje aš su Gustavu. Ji sukelia mielus prisiminimus, tačiau tas šalia manęs esantis žmogus nuotraukoje, visa tai sugriauna. Čia net pakabintos tos mano nevykusios nuotraukos, fotografuotos labai labai senai.

- Staigmena,- netikėtai sušunka balsai už manęs. Apsisukau, o ten buvo geriausi mano draugai: Aless, Sandra, Fredis, net Džo, o geriausia, jog ten stovėjo ir Kipras. Nieko nelaukusi puoliau jam į glėbį.
- Labai ant manęs pyksti? – paklausiau įsikniaubus jam į kaklą.
- Svarbiausia, jog dabar viskas gerai,- linksmai pasakė ir toliau manęs laukė dar gausybė apsikabinimų.

***
- O kaip tau sekasi? – paklausiau Ki.

Mes buvome dviese mano kambaryje, gulėjome didelėje mano lovoje, o jo rankos tvirtai apsivijusios mane, saugojo nuo menkiausio krepštelėjimo. Pro langą sklido tik nakties tamsa, ant lubų sukurdama magiškus paveikslus.

- Na, dabar gyvenu savo namuose. Padedu reabilitacijos centre tokiems, kaip mes. Taip pat mokausi. Turiu merginą. Buvau nuvykęs pas tėvus. Daug kas pasikeitė, kai tu išvykai,- sunkiai atsiduso.
- Aišku,- nuliūdau, nes tai, kaip kalbėjo Kipras, skaudino mane, bet pati to nusipelniau,- papasakok man apie savo merginą,- paraginau jau linksmiau.
- Na, ji miela, rūpestinga, linksma, kažkuo panaši į tave,- nusijuokė.
- Eeei,- ranka bakstelėjau jam į šoną.
- Manau, dabar turėtum papasakoti apie save,- surimtėjo.
- Nėra ką pasakoti,- tyliai sumurmėjau.
- Tai neįmanoma. Nejau aš nebe tavo geriausias draugas? – paklausė nustebęs.
- Žinoma, kad tu geriausias mano draugas, tiesiog tikrai, nieko neįvyko. Kiekviena diena tokia pati, o tai, kaip elgiausi, tau tikrai nepatiktų. Jau vienąsyk sakei, jog tokios manęs nepažįsti ir tokia aš tau nepatinku, tad dabar aš vėl tokia pat. Ta senoji, aikštingoji Ema. Matei Džo veidą? Tai aš jam sulaužiau nosį už tai, jog užkniso mane. Tiesiog čia negaliu būti silpna, nes tuomet iš manęs nieko nebeliktų,- papasakojau.
- Ema, tai tavo pasirinkimas. Tai tavo gyvenimas, ir aš negaliu jo kontroliuoti, sakydamas, kas man patinka, o kas – ne. Aš visuomet priimsiu tave tokią, kokia tu esi, tiesiog ne visuomet man būsi ta pati geriausia draugė, kokia esi dabar,- rimtai išdėstė savo poziciją.
- Ačiū,- padėkojau nuoširdžiai.
- Visuomet prašom,- atsakė ir pabučiavo man į plaukus.

Kiekvienas mes turime savo gyvenimus. Vieniems jis paprastas, nesudėtingas, tarsi rožėmis klotas, o kitiems – jis sudėtingas. Tam, kad galėtum juo keliauti, prireikia daugybės pastangų. Kiekvienas jo iškilumas, gali parklupdyti ant tos grublėtos žemės, be galimybės pakilti. Ne vienas lieka tysoti, ten kažkur žemai. Ne vienas pasiduoda, dar nė neprasidėjus kovai. Tačiau tūkstančiai pakyla tarsi feniksai iš pelenų, įsikibę į ištiestą draugo ranką. Draugai, tai tarsi mūsų šviesos žiburiai, žibantys net gūdžiausią naktį ir priverčiantys mus net giliausioje bedugnėje atrasti tą šviesos krislelį, nešantį viltį ir tikėjimą. Štai kas yra didžiausias gėris, mūsų gyvenimuose.

***
Ir vėl bėgo laikas. Taip nenumaldomai greitai, jog nė nespėjau pasidžiaugt šiais metais, o jau egzaminai ant nosies. Po tų nestiprių bangų mano vandenyne, viskas vėl ramu. Galiu džiaugtis gyvenimu ir jo teikiamais malonumais. Deja, nesidžiaugiu. Jame kažko trūksta. Jaučiuosi tokia šalta. Tarsi manyje vyrautų kažkas, sukeliantis tą jausmą. Tačiau stengiuosi užgožti tai, ir pasinerti į dabartį.
Artėja mokslo metų pabaiga. Kai mokykla galiausiai bus baigta, prasidės kitas mano gyvenimo etapas. Nežinau, kur jis mane nublokš, tačiau tikiuosi, jog teisinga linkme. Aplinkiniai skatina mane toliau plėtoti bei gilintis į politines žinias, tikriausiai taip ir darysiu. Vėl atradau fotografijos džiaugsmą. Mano nuotraukos jau turėjo garbės pasipuikuoti ne vienoje parodoje. O ir santykiai su Kipru tapo vėl labai tvirti. Džiaugiuosi, jog pagaliau atgavau savo sielos brolį. Viskas nuostabu. Gyvenimas nuostabus!

- Negaliu patikėti, jog mes pagaliau baigėme mokyklą. Tai taip nuostabu! – krykštavo Sandra, šokinėdamas aplinkui.
- Taip taip, pagaliau viskas baigėsi,- taip pat pritariau jai. Ne tai, kad man nepatiko mokykla, tiesiog joje buvo labai nuobodu. Tikrai.
- O dar mes atostogausime Anglijoje! Tai tiesiog nepasakomai įdomu! Man taip aptinka britiškas akcentas! – vis nenustojo spygauti Sandra.

Tikriausiai pasigedote Keitės? Taip, jos nebėra mano ir Sandros draugų rate. Po to, kai viską papasakojau Sandrai, nusprendėme, kad mums nereikalinga tokia „draugė“. Tą vakarą, kai buvau Keitės namuose, po barnio su Aless, užtikau ją besiglamonėjančią, su dabar jau buvusiu, Sandros vaikinu. Tai taip šlykštu. Niekaip nesuprantu, kaip draugė, gali nuvilioti savo draugės vaikiną? Jokios savigarbos ir moralės…

- Džooo…aš taip tavęs pasiilgsiu,- vėl pašonėje girdėjau spigų draugės balsą, kuris „pažadino“ mane iš minčių.
- Aš taip pat, gražuole,- jie buvo vienas kito glėbyje ir taip meiliai atrodė. Džo išvyksta mokytis į Ameriką, anapus Atlanto.
- Freeedi, gerai, kad bent tu pasiliksi,- Sandra jau skendo kito draugo glėbyje.
- Tai žinoma, kad pasiliksiu,- ir tai pasakęs, pažvelgė į mane. Mudu su Fredžiu lyg ir draugaujame. Mūsų santykiai dar nėra apibrėžti, tad nė nežinau, kaip juos apibūdinti, bet ateityje, manau, jog viskas tikrai gali išsivystyti į aukštesnę stadiją. Juk galų gale ir man reikia turėti vaikiną, o ne vien tik gyventi prisiminimais apie praeitį.
- Awwww, tai taip mieeela,- ištęsė draugė, žvelgdama į Fredį, per ilgai užsižiūrėjusį į mane.
- Nagi, mums jau metas,- priėjau prie Sandros ir paėmusi ją už rankos, pradėjau tįsti link savo automobilio. Jau šiandien mes išskrendam atostogų,- paskubėk, nes dar turime užvažiuoti pas tave,- paskubinau draugę ir pagaliau mes atsidūrėme mano automobilyje.

- Taip, lyg ir viską pasiėmiau,- pranešė Sandra, kuomet jau stovėjome oro uosto laukiamajame.
- Juk žinai, kad jei ką ir pamiršai, galėsi nusipirkti,- priminiau jai akivaizdų dalyką.
- Taip taip,- suburbėjo ir daugiau mes nebekalbėjome.

Žvalgiausi po salę, kai netikėtai mano akys nukrypo į vieną personą, stebinčią mane. Tai privertė mane sustingti ir net liautis kvėpavus. Tie veido kontūrai, akys, lūpos, nosis… viskas taip pažįstama, tačiau kartu ir taip svetima. Nusisukau, tačiau kai po akimirkos vėl pažvelgiau ten pat, jo nebebuvo. Tikriausiai man jau vaidenasi. Tai per daug nerealu, kad būtų tikra.

- Kur tu? – piktai sušunka balsas, kitoje ryšio pusėje.
- Pas Stenlį,- pašaipiai atsakiau.
- Neerzink manęs,- neteko kantrybės Aless.
- Tu ne šuo, kad tave erzinčiau,- atsikertu ir palaimingai sau šypteliu už tai.
- Nejau tu nori mirti? Juk pati žinai, kad esi priklausoma nuo vaistų. Verčiau pasakyk, kur esi, juk aš vis tiek tave surasiu, kad ir kur bebūtum,- pagrasino.
- Ieškok, nerasi,- lengvabūdiškai atsakiau.
- Tuomet tikriausiai būsiu priverstas imtis kitų priemonių,- sušnypštė ir padėjo ragelį. Įdomu.

Ką gi jis gali sugalvoti? Nieko. Aš esu ten, kur jis nė nenumano mane esant. Galiu lažintis, jog jis nė nepažįsta Fredžio. Tad, galimybė jam mane rasti lygi nuliui.
Vėl suskambėjo mano mobilusis. Tikriausiai vėl Aless, tad iš kart atsiliepiau.

- Taip? – ramiai paklausiau.
- Ema,- pasakė tas senai girdėtas ir toks širdžiai mielas balsas.
- Kiprai? – paklausiau netikėdama.
- Kodėl tu taip elgiesi? Kodėl pabėgai? Kodėl palikai mane vieną? Tiesiog, kodėl taip pasielgei? – skausmingu balsu paklausė. Gniutulas įstrigo mano gerklėje.
- Aš atsiprašau, tiesiog turėjau tai padaryti,- nuoširdžiai atsiprašiau. Ašaros pradėjo ristis skruostais.
- Tau nėra už ką atsiprašinėti, tiesiog man skaudu, jog taip lengvai sugebėjai mane palikti ir pamiršti,- liūdnai kalbėjo.
- Aš tavęs niekuomet nepamiršiu ir nemanyk, jog išvykti buvo lengva. Ne, tai buvo labai sunku. Tu – mano šeima, ten – mano namai, ir atsisveikinti su visu tuo buvo beveik neįmanoma, tačiau suprask ir mane. Aš turėjau taip pasielgti. Taip, aš bailė, tačiau dabar viskas daug geriau. Dabar aš turiu gyvenimą,- kūkčiojau.
- Ar tikrai viskas daug geriau? Ar tikrai turi gyvenimą? Jei taip, tuomet kodėl Alessandras skambina man ir pasako, jog tu vėl nori nusižudyti? – jaučiau, jog ir jis jau verkia. Keliose vietose tai tariant jo balsas užlūžo.
- Aš nenoriu nusižudyti,- paneigiau.
- Tuomet kas vyksta, Ema? – nebesuprato Ki.
- Tiesiog man reikia laiko viską apgalvoti. Tai, kas įvyko per pastarąsias keletą dienų sujaukė tvyrojusią pusiausvyrą. Tik tiek,- atsakiau ir bandžiau nusiraminti.
- Tu ir vėl bėgi, Ema. Kur nubėgsi šį kartą?
- Aš grįšiu, tikrai, man tiesiog reikia laiko. Tik trupinėlio laiko, kad atgaučiau save,- sakant garsiai, tai taip kvailai skambėjo.
- Tikiuosi, jog viskas bus taip, kaip tu ir sakai.
- Klausyk, gal galėčiau per atostogas atvažiuoti pas tave? Jis vis dar gyvena ten pat?
- Taip, kartais sutinku mieste. Žinoma, kad gali, juk čia tavo namai. Tik manęs savo namuose nerasi, aš persikrausčiau,- paaiškino. Regis, jau nusiramino.
- Tuomet gal tu norėtum atvykti pas mane? – pasiūliau draugui.
- Aš dar pagalvosiu, Ema. Klausyk, aš turiu eiti, man tuoj prasidės paskaita. Dar paskambinsiu, o tu laikykis ir nepamiršk savo vaistų. Iki, mieloji,- atsisveikino skubiai.
- Iki,- taip pat atsisveikinau ir išgirdau jau tik tolygų pypsėjimą telefone.

Iš kart po pokalbio su Ki, telefonas vėl pradėjo skambėti. Skambina Aless.

- Taip? – vėl taip pat ramiai atsiliepiau. Gerai, kad jau buvau nusiraminusi.
- Kur tu esi? – taip pat ramiai paklausė.
- Nesvarbu, kur aš esu.
- Ema, nežaisk ir pasakyk, kur esi,- manau, jog jis vėl tuoj praras kantrybę.
- Nesirūpink, man viskas gerai ir aš tikrai nesiruošiu žudytis, tad tavo sąžinės neužguls dar vieno žmogiūkščio mirtis,- išspjoviau piktai.
- Ema,- suurzgė.
- Ką, nejau neigsi tai? Juk aš tau nerūpiu. Jei patikėjai kažkokio psicho išsigalvojimais, o ne manimi, vadinasi aš tau nesvarbi. Tu manimi nė nepasitiki. Kodėl tuomet leidai gyventi tavo namuose? Kodėl iš vis mane ištraukei iš senojo gyvenimo? Jau tikriausiai būčiau negyva,- vėl ašaros veržėsi iš akių.
- Nusiramink ir tiesiog pasakyk, kur esi. Viskas nėra taip, kaip galvoji,- ramiai prabilo, o aš tiesiog padėjau ragelį.

Kvailė. Kvailė. Kvailė. Kvailė. Kvailė. Kvailė. Kvailė. Kvailė! Aš tikrai turiu talentą gadinti sau gyvenimą ir skaudinti save. Dabar dar ir Aless prisidės prie to manęs nekenčiančių žmonių sąrašo. Išvadinau jį žmogžudžiu… Na, teoriškai jis toks tikriausiai ir yra, ar bent turėtų būti. Gal… Tačiau kaip yra iš tiesų, aš nežinau, bet iš to nežinojimo puikiai sugebėjau jį apjuodinti. Vienas žmogus nekenčia manęs už tai, jog palikau jį nieko nepranešusi. Nors ir neigia tai, tačiau spėju, jog kažkas panašaus į pyktį vis gi yra. Antras žmogus nekęs manęs už tai, kad išvadinau jį žudiku. Trečias žmogus nekenčia manęs, nes mokykloje nesutikau draugauti su juo. Ketvirtas žmogus, Anabelita? Juk pažeminau ją viešumoje, o apkalbos sklinda greit. Penktas žmogus, tikriausiai, Džo. Už tą jam sulaužytą nosį. O kur dar visi tokie, kurie tiesiog dėl neaiškių priežasčių nekenčia manęs arba bent jau nemėgsta. Bet juk pamiršau svarbiausią žmogų: Gustavą. Spėju, jog jis mane keikia kiekvieną dieną, jei iš vis dar yra gyvųjų pasaulyje. O ir Matas, dėl to amžino mano neapsisprendimo… Ach, viskas taip suknistai blogai… Ir ką aš ketinu apgauti, sakydama, jog viskas gerai? Nebent pati save.

***
Pasigirdo garsai svetainėje, tačiau aš nė nesiruošiau pajudėti iš savo vietos, kambario centre, ant kilimo. Vis dar buvau pasimetusi savyje ir dabar nuo savęs ieškojimo perėjau prie savęs kaltinimo ir galvojimo, kokia bloga ir niekinga aš esu. Būtent tai, ko aš ir nusipelniau. Nuo tokių minčių pertekliaus galima ir išprotėt. Kartais aš būnu toks vaikas. Išsigandus bėgu tuojau pat slėptis, o juk tas baubas išlieka. Kvailė. Kvailė. Ir dar kartą kvailė.

- Ema? – pakvietė mane balsas tarpduryje. Pasisukau į jį.
- Taip? – paklausiau Fredžio.
- Aš atsiprašau, tiesiog kitaip negalėjau,- su apmaudu balse pasakė ir apsisukęs nuėjo. Kas čia dabar? Tačiau iš kart po to, pasigirdo žingsniai, einantys link manojo kambario.
- Ema, aš labai atsiprašau. Buvau kvailys, tiesiog tą akimirką tai, ką jis pasakė pasirodė gryniausia tiesa, kuri aptemdė man akis,- susirūpinęs ir atsiprašančiu žvilgsniu žvelgiantis į mane, pasakė Aless. Staigiai pakilau ir šokau jam į glėbį. Kaip aš jo pasiilgau. Ir kodėl bėgau nuo jo? Juk tik jis dabar gali man padėti rasti atsakymus. Kvailė.

- Ačiū, dar kart,- padėkojo Aless Fredžiui, kuomet visi sėdėjome jo svetainėje. Aš buvau tvirtai apglėbta Aless rankų.
- Nėra už ką, žmogau,- nusišypsojo šis.
- Tikiuosi, jog daugiau taip nebedarysi,- paklausė manęs Aless.
- Tikiuosi, jog ne. Nebent vėl labai labai supykdysi mane,- nusijuokiau ir prigludau dar arčiau jo.
- Aš taip pat tikiuosi, jog ne,- visi nusijuokė kartu su mumis ir besikalbėdami nė nepastebėjome, kaip prabėgo vakaras.

***
Viskas vėl, rodos, grįžo į senas vėžes. Mokykla, namai, linksmybės. Stenlis daugiau nė nebandė su manim kalbėtis apie praeitį. Tikriausiai išsigando Aless. Na, o likusios mano „problemos“ tarsi išgaravo.
Šiandien mieste bus atidaryta garsių italų fotografų, šiuolaikinių fotografijų, paroda. Girdėjau, jog į garbės lentą, kaip būsimos žymiųjų fotografų kartos, bus pakabintos ir kelios mūsų mokyklos mokinių fotografijos. Laukiu nesulaukiu, kuomet galėsiu jas išvysti ir su kažkuo pasidžiaugti jo sėkme. Juk tai taip nuostabu. Toks įvykis gali tapti būsimos fotografo karjeros pradžia.

- Nagi, Sandra, nejau tau tai nė kiek neįdomu? – paklausiau draugės, kai po pamokų jau ėjome mokyklos kiemu.
- Žinoma, kad įdomu, tiesiog man reikia namo, o paskui, sutvarkiusi reikalus aš kuo greičiau atvyksiu ten. Sutariam? – išsisukinėjo draugė.
- Na gerai, tačiau atvažiuok, kuo greičiau,- nusišypsojau,- tave gal bent iki namų pavežti? – pasiūliau.
- Ne, nereikia, manęs atvažiuos,- išsisukinėjo,- na, aš einu, palauksiu kitur, iki,- ir nustriksėjo į kitą pusę. Keista…

Važiavau link vietos, kur turėjo vykti paroda. Kažkodėl labai nekantravau, nors nė nežinau, kodėl. Kai jau galiausiai pasiekiau tikslą, įėjau į parodos erdvę ir sustojau kaip įbesta. Aplinkui buvo tiek nuostabių nuotraukų. Jos visos buvo kerinčios. Pirmiausia nusprendžiau eiti palei dešinėje esančią fotografijų eilę. Tai buvo taip nerealu. Visos nuotraukos buvo tokios gyvos. O juk tam reikia tiek nedaug: tik žmogaus išmanymo ir noro. Patalpos centre buvo stendas, ant kurio puikavosi užrašas:“ Ateities fotografai“. Priėjau prie jo ir tai, ką pamačiau pakabinta, pribloškė mane. Iš kur tai galėjo čia atsirasti?

- Ką tu čia veiki? – sucypiau.
- Šiaip tai čia mano lova,- išmetė cinišką šypsenėlę.
- Gerai, tuomet ką aš čia veikiu? – paklausiau kartu ir pati savęs.
- Nepameni? – rimtai paklausė.
- Ne,- taip pat rimtai aš atsakiau. Tiesą sakant, man buvo nė kiek nejuokinga.
- Vakar naktį tu man paskambinai ir paprašei atvažiuoti. Kai atvažiavau, radau tave kartu su sumuštu Džo. Tuomet tau kažkas atsitiko ir mes visi trys atvažiavome pas mane. Pasiūliau tau išgerti ir tu tikriausiai išgėrei per daug ir dabar nieko nepameni. Pasakojai man apie tai, kas tau atsitiko, kai galiausiai apsiverkusi užmigai. Štai ir viskas,- ramiai papasakojo man Fredis.
- Tai tu mane nugirdei?! – suklykiau pasipiktinus ir iškart pakilau iš lovos. Gerai, kad buvau bent su drabužiais.
- Žinoma, kad ne. Tiesiog tu atrodei tokia nusiminus ir prislėgta, tad norėjau tau padėti,- iš kart puolė teisintis. Tačiau tuomet suvokiau dar vieną dalyką.
- Ką aš tau pasakojau? – išsigandus paklausiau.
- Viską? – atsargiai pasiteiravo.
- Ne ne ne ne…to negali būti,- negaliu patikėti savo bukumu. Kvailė. Paskutinė kvailė. Kaip aš galėjau taip pasielgti? Pati sužlugdžiau save.
- Nusiramink, juk tai nieko baisaus,- priėjo prie manęs Fredis.
- Ką tiksliai aš tau pasakojau? – vėl paklausiau, tačiau šįkart turėjau viltį, jog galbūt viskas nėra taip blogai, kaip manau.
- Na, pasakojai apie savo šeimą, Ameriką, Prancūziją, vakarykštę dieną, tačiau daugiausiai kalbėjai apie kažkokį Matą,- susiraukė. Negana to, kad pati galutinai sužlugdžiau save, tai dar ir tikriausiai papasakojau apie Aless reikalus. Kvailė. Dviguba…triguba…keturguba kvailė.
- O ką pasakojau apie Alessandrą? – turėjau viską išsiaiškinti.
- Pasakojai, kad su juo gyveni ir jog jis tau padėjo išvykti iš Prancūzijos,- atsiduso.
- Tikiuosi, tu man nemeluoji? – įtariai paklausiau.
- Žinoma, kad ne,- pasipiktino tokiu mano netikėtu klausimu.
- Tuomet gerai,- dabar jau aš sunkiai atsidusau,- nagi, jau gali pranešti visam pasauliui tiesą apie mane,- lengvabūdiškai pamojau jam ranka ir atsisėdau ant grindų palei lovą.
- Nenusikalbėk. Niekam nežadu nieko pranešinėti. Tu esi mano draugė ir suprantu, jog tau dabar sunku. Ne kiekvienas ištvertų patyręs tiek, kiek tu,- taip pat atsisėdo prie manęs ir apkabino per pečius. Atrėmiau galvą į jo petį.
- Ačiū,- nuoširdžiai padėkojau.
- Nėra už ką,- atsakė.
- Beje, kaip Džo? – pasiteiravau prisiminus.
- Prakirsta galva, mėlynės ant veido ir tavo nuopelnu sulaužyta nosis. Manau gyvens,- draugiškai atsakė.
- Negražiai išėjo tą vakarą klube,- prisiminiau.
- Nereikėjo jam kabinėtis,- neteisino draugo.
- Dėkui, už viską. Manau man reiktų eiti,- norėjau atsistoti, tačiau Fredžio rankos neleido, tad buvau priversta vėl atsisėsti.
- Klausyk, aš čia gyvenu vienas, o naktį lyg ir girdėjau, jog norėtum trumpam pagyventi kažkur kitur ir pagalvoti apie viską, tad gali pasilikti pas mane. Užleisčiau tau savo lovą,- pasiūlė draugiškai ir pažvelgė į mane,- tai kaip? Manau tau tai tikrai padėtų.
- Aš tikrai nenoriu būti našta,- bandžiau gražiai atsisakyti. Juk vis tiek ankščiau ar vėliau teks grįžti į savo namus, nors jie net ne mano.
- Juk žinai, kad tokia nebūsi. Tau reikia susidėlioti mintis, apmąstyti viską ir tuomet galėsi grįžti namo. Priimk draugišką pagalbą,- nepasidavė,- juolab, kad dienomis aš išeisiu į pamokas, tad pasiliksi čia viena, nebent ir tu eisi į mokyklą.
- Na gerai, tačiau tai truks tik kelias dienas, pažadu,- sutikau. Galbūt man to ir reikia? Atsipūsti nuo tų dienų, tapusių rutina? Tikiuosi,- tik nesakyk niekam, kad aš pas tave,- paprašiau.
- Gerai, nesijaudink,- sutiko ir draugiškai mane apkabino.

Kada jis iš pasikėlusio kvailio patapo visai normaliu žmogumi? Turiu omeny, jog jis netgi gali protingai kalbėti, ko ankščiau nė nebūčiau pagalvojusi. Pasaulis tikrai kraustosi iš proto, arba tai man važiuoja stogas?

***
- Jis jau išėjo? – pasiteiravau Fredžio, kai jis grįžo į laikiną mano buvimo vietą. Nusprendžiau, jog nenoriu, kad kas nors žinotų, kur aš esu, tad nesirodžiau Džo ir jis nė nenumano, jog aš čia.
- Taip, jis nė nepamena, kaip atsirado pas mane,- linksmai pranešė.
- Tuomet puiku, bet klausyk, aš negaliu pasilikti pas tave,- pranešiau.
- Kodėl? Juk mes jau susitarėm. Tau reikia pabūt atskirai nuo visų, o čia yra puiki vieta tam,- prieštaravo man.
- Suprask, aš priklausoma nuo vaistų, o jų neturiu. Jie namie. Nenoriu rizikuot, nes trečią kartą man gali nepasisekt taip, kaip pastaruosius du,- ne tai, kad trykščiau noru gyvent, tiesiog dabar jau lyg ir turiu naują ir be rūpesčių bei problemų gyvenimą, tad noriu išbandyt jo galimybes. Juk tai proga turėt normalų gyvenimą.
- Tau tereikia pasakyt man vaistų pavadinimą ir aš juos tau gausiu. Tai ne problema, nesijaudink,- nesutiko su manim.
- Jų negalima gaut paprastai,- vis nenusileidau.
- Mes jau susitarėm, tad nesiginčyk ir tiesiog pasakyk pavadinimą, ir patikėk manim, po kelių valandų tu juos jau turėsi,- pažadėjo.
- Na gerai,- sunkiai atsidusau ir nebelikus kitos išeities – sutikau.
- O dabar aš turiu sutvarkyt kelis reikalus, tikiuosi nesupyksi, jei paliksiu tave trumpam vieną? – draugiškai šyptelėjo.
- Žinoma, eik kur tik tau reikia,- lengvabūdiškai pasakiau.
- Gerai, po kelių valandų grįšiu. Jauskis kaip namie. Iki,- atsisveikino ir dar kart draugiškai nusišypsojęs dingo už kambario durų.

***
Sėdėjau balkone, dideliame jame esančiame krėsle, įsisupus į šiltą pledą. Žvelgiau į tolį ir mąsčiau. Dariau tai, dėl ko čia ir sutikau pasilikti. Tačiau koks iš tikrųjų yra mano apmąstymų objektas? Kas būtent sukėlė tokią sumaištį manyje? Jau rodės, jog pagaliau gyvenau skaidriame savo pasaulyje, tačiau lyg iš niekur nieko atsirado kažkas, kuris panoro sudrumsti jį. Nuo ko gi prasidėjo visas tas chaosas mano pasaulyje? Kas buvo tas lemtingas katalizatorius, sugebėjęs sujudinti mano padangę?
Grįžtant į praeitį, viskas tikriausiai prasidėjo dar Amerikoje. Viskas prasidėjo tuomet, kai atsirado Matas. Tačiau kodėl būtent tuo laikotarpiu? Kodėl būtent tuomet? Juk jis mano brolį pažinojo labai senai. Juk jie buvo draugai, jau nuo žemesniųjų klasių. Kodėl būtent tuomet? Visi tie pykčiai, kurie dabar, rodos, sukelia tik šypseną. Vėliau ir ta dar vaikiška pirmoji meilė, kuri sunaikino tą gerąją mane. Kas kaltas dėl mano gyvenimo katastrofos? Galbūt tai kaltas Jis? Galbūt tai Mato kaltė? O galbūt mano, jog leidau sau pamilti? O gal tai likimas? Tas nenuspėjamas ir negailestingas likimas? Vargu, ar kas atsakys man į šiuos klausimus. Galbūt kaltų iš vis nėra? Tiesiog atsidūriau netinkamu laiku, netinkamoje vietoje. Atsidūriau netinkamame pasaulyje. Savo pasaulyje.
Aš žinau, kas patinka jam, o jis žino, kas patinka man. Aš žinau, kur labiausiai patinka jam, o jis žino, kur labiausiai patinka man. Aš žinau, kokia grupė labiausiai patinka jam, o jis žino, kokia labiausiai patinka man. Aš žinau, kokia knyga labiausiai patinka jam, o jis žino, kokia labiausiai patinka man. Ir dabar iš to žinojimo nebeliko nieko. Jis nebesuteikia jokios galimybės. Jis nesuteikia jokio šanso. Kam? Pasitikėjimui. Rodės, tas ryšys, siejantis mus, buvo tvirtas. Labai, tačiau štai atsiradus kliūčiai, jis sutrūkinėjo. Ir atrodo, jog jo nė nebūtų buvę. Rodos, jog nebuvo patirta tos daugybės akimirkų, kurios vis gija prie gijos rišdavosi į tą storą pasitikėjimo virvę. Skaudu, jog tos pačios nuostabiausios ir neįkainojamos akimirkos Tau, kažkam nereiškia nieko. Skaudu, jog Tu kažkam nereiški nieko. Skaudu, jog Tu tikėjai tuo žmogum, o jis netikėjo Tavim. Taip pat skaudu, kai šis tiesos žinojimas ateina. Kai jis pasibeldžia į proto duris ir sušunka: „Atsimerk ir apsidairyk! Tu esi niekas, o tau - tai gyvenimo dalis…“ Tuomet tavo svajonės, siekiai, troškimai sugriūva. Lyg stiklo pilys, kuriose atsiranda įtrūkimai. Tas kiekvienos gyvenimo gijos netekimas, tai stiklo pilies trūkis, vis niokojantis ir niokojantis ją, kol ji galiausiai sueižėja į smulkias stiklo skeveldras. Kaip išvengti tų bereikalingų griūčių? Atsisakyti meilės? Atsisakyti pasitikėjimo žmonėmis? Kokia išeitis? Ar visas gyvenimas tik ir tėra kančia? Kodėl…?
Mano apmąstymus nutraukė kažkur kambaryje skambantis paliktas mobilusis. Bet kuriuo kitu metu tikriausiai būčiau nekreipusi į jį jokio dėmesio, tačiau tylus balselis pasąmonėje sušunka, jog galbūt tai Fredis. Staiga pakilusi iš savo buveinės nuskubu vidun ir pačiupusi jį pažvelgiu į ekranėlį. Turėčiau neatsiliepti, tačiau kaip jau ir sakiau, kitu metu tikriausiai taip ir padaryčiau, tačiau šiandien, aš atsiliepsiu.

- Taip? – šaltu balsu pranešu, jog atsiliepiau ir laukiu, kol skambintojas prabils.

- Šūdas. Žinau! Jis lindo prie manęs, tačiau po pokalbio su mano broliu apsiramino. Tąkart jam neblogai kliuvo,- prisiminiau.
- Tu su juo draugavai,- tvirtai pasakė.
- Žinoma, kad ne,- pašokau iš savo vietos ir piktai įsistebeilijau į Aless.
- O man sakė priešingai,- piktai atsakė.
- Kuo tu tikėsi, kažkokiu puspročiu ar manim? – negalėjau patikėti, kad Aless dvejoja manimi,- tikriausiai jis tau pripasakojo nesąmonių ir dabar tu jomis tiki, ar ne? Puiku. Labai ačiū už pasitikėjimą,- supykau ir pakilusi išėjau iš kambario. Nenoriu šiuose namuose praleisti bent jau šio vakaro. Greitai nubildėjau laiptais žemyn ir užsimetusi striukytę bei apsimovusi lengvus sportbačius išlėkiau pro duris. Aless iš pradžių ėjo paskui mane, tačiau vėliau jo žingsnių nebesigirdėjo. Va ir draugas. Nė nebando sulaikyt. Šaunu. Tiesiog nuostabu.

Suknistas Stenlis. Gaidys neraliuotas. Kodėl turėjau jį sutikti? Kodėl jis turėjo prasižioti? Iš vis, kas jam panižo, jog prireikė vėl gadinti mano gyvenimą? Kvailys. Bukaprotis. Kaip aš jo nekenčiu. Ir dar apšmeižė mane. Tikriausiai pripasakojo šlykščių ir nebūtų dalykų ir dabar džiaugiasi kur nors savo iškreipta fantazija. O dar Aless. Kaip jis galėjo suabejoti manimi? Jis? Aš juo pasitikėjau, o štai, dabar ėmė ir atsuko man nugarą. Kvailys. Abu jie kvailiai. Visi jie kvailiai. Bukapročiai. Ir kam jie iš vis sutverti?

***
Vis dar supykusi, greičiau nei įprastai, atsiradau prie Keitės namų. Paskambinau į duris ir laukiau, kol ji pagaliau teiksis jas atidaryt, tačiau ji nė nesiteikė atnešt savo sėdimosios prie suknistų durų. Ir kodėl man taip nesiseka? Jau ėjau takeliu atgal, kai draugės namų durys prasivėrė.

- Pas ką atėjai? – linksmai ir su ciniška šypsena veide, pasiteiravo maždaug mano amžiaus vaikinas.
- Kur Keitė? – piktai paklausiau. Jei ji namie ir neatidarė durų, prisiekiu, jog tai jai geruoju nesibaigs.
- Dabar ji užsiėmusi,- linksminosi dar vienas kvailys iš daugelio. Kol vyko mūsų trumputis dialogas, aš jau spėjau grįžti prie Keitės namų durų, tad prasibroviau pro vaikiną ir pasileidau laiptais viršun, link draugės kambario,- sustok,- paliepė jis man, tačiau aš neklausiau.
- Nutilk,- sušnypščiau jam ir pagaliau pasiekusi draugės kambario duris, įsiveržiau vidun pro jas. Tai, ką ten pamačiau buvo neįtikėtinai neįtikėtina. Pasaulis ką, gal tyčiojasi iš manęs? Nieko nelaukusi apsisukau aplink savo ašį ir moviau atgal, laiptais žemyn.
- Ema, palauk,- šaukė draugė uždusus iš viršaus, tačiau aš nesiruošiau laukti. Dabar buvau dar piktesnė, nei prieš tai. Žmonės, kuriais pasitikėjau, nuvilia mane. Kodėl? Po velnių, kodėl?!

Visa perpykus slinkau naktinėmis miesto gatvėmis. Jei nebūčiau tokia įsiutus, tai tikriausiai susimąstyčiau, kad pavojinga vienai klaidžiot tokiu metu, tačiau dabar man tai visiškai nerūpėjo. Man vis nedavė ramybės ir vėl tas prakeiktas klausimas: kodėl? Ir tai jau kartojasi. Nejau aš tikrai pasmerkta nešioti savo praeities akmenį? Galbūt dar yra išeitis? Kas man gali atsakyti į tai?

- Džo? – paklausiau tarsi pati savęs, pamačius sukniubusį žmogų prie apšvietimo stulpo. Jo galva buvo praskelta ir iš žaizdos stipriai kraujavo,- ei, Džo,- pritūpiau ir įsitikinau, jog tai tikrai jis. Nejau man dar negana savų problemų? Ką dabar daryt? – ei, Džo, prabusk,- nestipriai papurčiau jį ir jo akių vokai krustelėjo.
- Emmm….a,- neaiškiai sugargaliavo, jau žvelgdamas apsiblaususiomis ir prisimerkusiomis nuo šviesos, akimis,- atsiprašau už vakar, aš tikrai nenorėjau,- jau aiškiau prabilo ir nuo jo atsklido alkoholio kvapas.
- Ei, viskas gerai, turėčiau parvesti tave namo,- pranešiau jam. Juk vis gi nesu tokia beširdė ir negaliu palikti jo leisgyvio gatvėje. Jam gali atsitikti dar kas nors.
- Ne, tik ne namo,- paprieštaravo ir vėl užsimerkė. Prašau, tik neužmik, tuomet tikrai nepartįsiu tavęs namo viena,- atsiprašau,- dar kart sušvokštė ir nusmigo. Šaunu. Tiesiog nuostabu. Ir ką gi dabar daryti?

Namo jo tokio tikrai nesugebėsiu pargabenti, o Aless juolab neskambinsiu ir neprašysiu pagalbos. Kam dar galėčiau paskambint? Hmmm… Fredis! Taip! Juk jis geras Džo draugas. Tikrai turės man padėti. Ar ne?
Vienas pypt…antras pypt…trečias pypt…šeštas pypt…nagi, pakelk tą suknistą ragelį, prašau…
Trečias bandymas prisiskambint…Ketvirtas…Šeštas…Ir pagaliau po penktojo pypt jis sugebėjo pakelt tą suknistą ragelį. Gaidys. Aš su problema skambinu šiaip tai…

- Taip? – užsimiegojęs prabilo Fredis.
- Malonu, jog pagaliau sugebėjai atsiliept,- piktai papriekaištavau,- o dabar klausyk. Atvažiuoji prie miesto centre esančio parko pagrindinių vartų ir kuo greičiau. Tikiuosi supratai? Duodu daugiausiai penkias minutes, tad paskubėk. Kitaip paliksiu tavo draugužį vieną šioje žiaurioje gatvėje,- paliepiau ir padėjau ragelį. Tikiuosi, jog jis suprato užuominą.
- Pagaliau,- pasakiau, galiausiai NET po dešimties minučių pasirodžiusiam Fredžiui,- šiaip aš čia jau laukiu tavęs suknistas dešimt minučių,- piktai pabrėžiau.
- Aš skubėjau, tikrai,- lengvabūdiškai atsakė,- kas jam atsitiko?
- Nė neįsivaizduoju. Jau radau jį tokį, kai ėjau pro šalį.
- O ką tu veiki viena, tokiu metu, ir dar mieste? Gal užsimanei mirt? – piktai pažvelgė į mane, pakėlęs žvilgsnį nuo sužeisto Džo.
- Koks tavo reikalas? Man patinka gatvė ir turiu visą naktį ja grožėtis,- pašaipiai atsakiau ir apsisukau eiti savais keliais.
- Palauk,- sustabdė jis mane.
- Ko? – suniurzgėjau.
- O jei rimtai, ką veiki viena, tokiu metu? – susirūpinęs paklausė.
- Tiesiog išėjau iš namų ir iš draugės namų, ir dabar bastausi kažkur,- pasidaviau ir nebeišlaikius pravirkau.
- Nagi, nusiramink,- priėjo ir apkabino mane Fredis,- važiojam pas mane,- pasiūlė ir įkėlę į mašiną Džo, nuvažiavom pas jį.

***
Pramerkiau akis ir mane pasitiko raudonos sienos bei aštrus galvos skausmas. Kas per…? Atsisėdau lovoje ir apsižvalgiau. Raudonos sienos, didelė, juoda ir tikrai ne mano lova. Spinta, stalas, kėdė, taip pat juodi ir taip pat ne mano. Kur po galais aš? Galvok Ema, galvok…

- Labas rytas,- prabilo švelnus balsas šalia manęs ir privertė mane atsisukti į jį.

- Juk sakiau, kad aš teisi,- sukrykštė į telefoną Keitė.
- Apie ką tu po velniais kalbi? – piktai paklausiau.
- Nejau dar nematei šiandienos laikraščių? – paklausė nustebus.
- Keite, normalūs žmonės tokiu metu dar miega, juolab šeštadienio rytą,- paaiškinau ramiai.
- Tavo žiniai, jau ganėtinai seniai nebe rytas, nes jau antra valanda popiet,- suirzus paaiškino.
- Koks skirtumas, esmė išlieka ta pati: tu mane pažadinai, tad labanakt,- piktai pasakiau ir padėjau ragelį. Net pamiegot neleidžia šeštadienį. Žinoma, jau būtų pats laikas keltis, tačiau nuėjus miegot 5 valandą ryte dar nėra jėgų tam.

Galiausiai ketvirtą valandą išsiropščiau iš lovos, nors nuo pat Keitės skambučio taip ir nebeužmigau, tiesiog bereikalingai stūmiau laiką. Ir vėl galvojau. Apie vakar dieną ir apie Stenlį. Jis man primena kažką, tačiau niekaip nepamenu - ką. Atrodo, jog juodas blynas toje vietoje, užrašu „Stenlis“. Ir visgi, kas jis per vienas? Reikia pasirodyti už savo kambario ribų, galbūt Aless ką nors išsiaiškino. Nors esu tikra, kad taip ir yra.
Nulipau žemyn „pusryčių“. Dora, tarnaitė, patiekė man blynų su šokoladu ir žaliosios arbatos. Skanumėlis. Kaip tik tuomet prisiminiau, kaip Keitė kažką minėjo apie laikraščius.

- Dora, kur šiandienos laikraštis? – pasidomėjau.
- Tuojau atnešiu, panele,- mandagiai atsakė. Iš tiesų mane erzino toks kreipimasis į mane, tačiau šiuose namuose toks elgesys buvo reikalaujamas ir privalomas, neatsižvelgiant į kažkieno norus. Manau, jog ši mergina net galėtų būti mano draugė, tačiau vien tai, jog ji dirba šiuose namuose, neleidžia jai su manim bendrauti daugiau, nei tik pagarbiai, kaip su viršesne. Tai užknisa, rimtai,- štai, panele,- ištiesė man laikraštį.
- Ačiū Dora,- padėkojau ir paėmusi laikraštį į rankas pažvelgiau į pirmąjį puslapį. Gerai, tai jau visai nebejuokinga.

***
- Keite, kas čia vyksta? Nejau viskas buvo priimta taip rimtai? Juk aš tik „pajuokavau“,- sumišusi užsipuoliau draugę, vos jai pakėlus ragelį.
- Aš ne Keitė, bet tuojau ja būsiu,- man atsakė kažkoks keistai linksmas balsas ir dar vyriškas. Na, bet dabar nesvarbu. Man reikia Keitės,- jau išsimiegojai, miegančioji gražuole? – pašaipiai paklausė jau Keitė.
- Klausyk, man jau visai nebejuokinga. Kaip aš galėjau atsidurti perkamiausio laikraščio pirmajame puslapyje? – paklausiau nesuprasdama. Žinoma, viskas nebūtų taip blogai, jei ne mano „tuščia“ praeitis. Man tikrai nereikia, kad kažkas pradėtų domėtis manim. Oi, kaip nereikia.
- Juk sakiau, kad taip atsitiks. Tavo viešas pasisakymas susilaukė dėmesio ir manau tu jo susilauksi tik dar daugiau, taigi ruoškis,- rimtai pasakė draugė.
- Gerai, o jei aš jo nenoriu? – paklausiau tos, kuri tikrai turėtų žinoti atsakymą. Juokinga.
- Suprask, čia mano šalis ir aš ją pažįstu pakankamai gerai, kad drąsiai galėčiau teigti, jog kelio atgal nebėra. Dabar turėsi iškentėti populiarumą,- sunkiai atsiduso Keitė.
- Manau, jog man reikia nusiraminti,- prisipažinau ir atsisėdau ant lovos. Dabar man galas. Kažkas galų gale susidomės manimi ir išsiaiškins mano praeitį. O dar kažkoks neaiškus bičas, iš kaži kur jau žinantis mano senąją pavardę. Mano praeitis mane pasivijo.
- Gal man pas tave po pietų užlėkti? – susirūpinus pasiteiravo draugė.
- Ne, nereikia, kaip nors išsikapstysiu,- dabar man reikia būtinai nuspręsti, ką toliau darysiu. Vienai arba su Aless.
- Gerai, laikykis. Aš jau turiu eit. Čiau gražuole,- atsisveikino ir padėjo ragelį.

***
- Aless, Aless,- šaukiau lipdama laiptais žemyn, nes jo kambaryje buvo tuščia.
- Šeimininko nėra, panele,- parnešė man Dora, kai jau buvau apačioje.
- O kur jis? – pasiteiravau.
- Nepranešė, tačiau išvyko anksti ryte,- atraportavo.
- Gerai, ačiū,- padėkojau ir vėl pakilau laiptais į savo kambarį.

Nagi, Aless, kur tu? Kas per velniava čia vyksta?
Pasičiupau telefoną ir surinkau Aless numerį. Deja, čia man teko susidurti su operatore, pranešusia, jog neįmanoma susisiekti. What a hell? Iš tiesų tai nė pati nesuvokiu, kodėl taip reaguoju ir taip elgiuosi, tačiau rodos, jog tai man įgimta ir vyksta tarsi impulsas. Pirmiausia reikia nusiraminti ir tiesiog sulaukti Aless. Juk jis tikrai niekur neprapuolė.
Sėdžiu savo kambaryje ant lovos ir „medituoju“. Vis dar laukiu draugo, tačiau iš jo jokių žinių jau pastarąsias septynias valandas. Gręžiu sienoje skylę ir klausausi visų garsų, sklindančių iš apačios. Kiekvienas netikėtas krepštelėjimas ar garsas priverčia mane krūptelėti, tačiau aš vis dar esu pasiryžusi skęsti savo paranojiniame pasaulyje. Štai ką tik lengvi žingsniai nuėjo į svetainę. Štai po akimirkos jie ir vėl patraukė atgal į virtuvę. Štai dabar virtuvėje suskambėjo kažkoks metalinis indas ir kaip tik jį užgožė šuns lojimas lauke. Štai dabar trinktelėjo durys ir kažkieno garsiai aidintys žingsniai patraukė link laiptų. Pala, tas kažkas skamba panašiai į Aless. Pašokau nuo lovos ir kaip mat sukniubau ant žemės, nes nuo per ilgo sėdėjimo vienoje vietoje, nutirpo kojos. Norėjau atsistoti, tačiau vis dar neturėjau galimybės. Kaip tik prasivėrė mano kambario durys. Į mano kambarį įžengė susimąstęs Aless. Keista, jis retai atrodo toks svetimas ir šaltas(?). Peržvelgė kambarį tikriausiai ieškodamas manęs ir kai pamatė tysančią ant žemės, pripuolė ir pasodino ant lovos.

- Kas nutiko? – paklausė susirūpinęs.
- Nieko, tiesiog norėjau atsistoti ir kojos buvo nutirpusios. O kur tu buvai dingęs visą dieną? – piktai paklausiau.
- Tvarkiau reikalus,- šaltai nukirto.
- Kas yra? – dabar jau susirūpinau ir aš. Aless niekada nebūna toks liūdnas ar susikrimtęs. Prie manęs jis visuomet stengiasi būti linksmas, o štai šiandien jis kažkoks per daug rimtas ir susimąstęs.
- Nieko, tiesiog problemos. Žinai, kaip būna,- dirbtinai nusišypsojo. Prisislinkau prie jo ir paguldžiau galvą ant jo kelių.
- Juk žinai, kad gali manimi pasitikėti. Matau, kad kažkas ne taip,- nuoširdžiai pasiūliau savo pagalbą. Tai išgirdęs jis sunkiai atsiduso ir pradėjo švelniai glostyt mano plaukus.
- Tai ir vėl nešvarūs reikalai. Mūsų priešas išžudė visus mano žmones, buvusius jo aplinkoje. Jis daugiau nebepasitiki tokiais, kaip mano pakalikai. Ir šiandien mano žmonės nusprendė, jog reikia imtis kitos taktikos,- sunkiai ir su daug užuominų, prakalbo Aless.
- Ir kokia gi ta taktika? – pasmalsavau.
- Tavo istorija įkvėpė juos ir jie yra pasiryžę nusiųsti patikimą merginą į to šunsnukio rankas,- pasišlykštėjęs kalbėjo.
- O patikima, tai?
- Tokios nėra. Jie pasiūlė, tačiau aš su tuo niekada nesutiksiu,- šaltai nukirto.
- O ką jie pasiūlė? – norėjau sužinoti.
- Nebekalbėkim daugiau apie tai. Pasakok, kaip tavo diena? – pasiteiravo, nusukdamas kalbą.
- Ramybės nedavė laikraščiai,- atsidusau.
- Juk jie vis tiek nieko neras,- pabandė mane nuraminti.
- Tačiau tu nemanai, jog nieko neradę jie ims giliau knaisiotis ir galiausiai atkapstys mano praeitį? – paaiškinau savo spėliones.
- Viskas blizga, tad jiems nėra šansų, nebent pradėtų kalbėti liudininkai, tačiau po pokalbio su manimi vienintelis ir nepakartojamas tikrai neprabils,- ir vėl šaltu balsu nukirto.
- Koks liudininkas, apie ką tu kalbi? – paklausiau nesuprasdama. Kodėl visi nuo manęs viską slepia?
- Tai tavo draugužis Stenlis,- pašaipiai atsakė,- nejau tu jo tikrai nepameni? Iš jo pasakojimų buvo galima susidaryti nuomonę, jog jis buvo labai svarbi asmenybė tavo gyvenime.
- Gal gali be užuominų? Aš praleidau visą dieną kapstydamasi atsiminimuose ir tikrai tokio nepamenu, tad, prašyčiau,- supykau.
- Mokykla, kurią lankei JAV, pakankamai aišku? Jis iš tavo praeities ir patikėk, jo kėslai tikrai ne iš skaisčiųjų,- bandžiau prisiminti buvusius klasiokus ir ne tik, tačiau tokio ten tikrai nebuvo, nebent…

- Merginos, pagaliau pasirodėt. Be jūsų čia kaip visad nuobodu,- pasiskundė žavus blondinas, žaliom akim, tik mums prisistačius prie jų staliuko.
- Ir tau labas Fredi,- ironiškai pasakiau,- o kadangi mes čia, tai jau turėtų būt linksma, tačiau tu vis tiek atrodai kažkoks „nelinksmas“? – pašiepiau jį.
- Nagi, jam šiandien liūdna, nes paliko mergina. Juk žinai, jog iki šiandienos tokios dar nebuvo. Jis traumą gavo,- taip pat prisijungė prie manęs Džo. Abu linksmai, o gal ir nelabai, nusijuokėm.
- Vargšas Fredis, tikriausiai jam labai liūdna. Ateik, pabandysiu pralinksminti,- neva susirūpinusi kalbėjau ir paėmusi draugą už rankos nusivedžiau į šokių aikštelę.

Šokom tol, kol nebejaučiau kojų. Vis gi dar nesu visiškai sveikut sveikutėlė, nors stengiuosi į savo praeitį nekreipti dėmesio ir pamiršti ją, bet tokia yra realybė.

- Fredi, manau susiradai savo buvusios merginos pakaitalą, tik žymiai geresnį,- pradėjo isteriškai juoktis Džo, mums grįžus prie stalelio. Vis gi alkoholis daro savo. Tačiau man nesvarbu, ar šį neva mano draugą valdo alkoholis ar koks kitas mėšlas, bet aš nebuvau, nesu ir nebūsiu niekieno pakaitalu. Priėjau prie Džo arčiau, nei įprastai.
- Klausyk, drauge,- pašiepiamai pasakiau,- niekas manęs nevadins pakaitalu, juolab tu, tad jei ir toliau nori sėdėti čia ir ne tik, valdyk savo liežuvį,- su paslėpta mintim įspėjau ir atsisukau į kitus draugus. Rodos šis mažytis spektakliukas susilaukė gan didelio dėmesio, nes septynios poros akių buvo susmigusios tiesiai į mane.
- Arši katytė,- pasakė tyliai, bet nepakankamai Džo, nes vis dar buvau arčiau jo, nei derėtų. Tai išvedė mane iš kantrybės, tad ranka sugriebiau jį už plaukų, o jau kitą akimirką jo snukutis buvo priplotas prie stalo. Jis nė nespėjo cyptelt. Kai pakėlė galvą pamačiau tekant kraują iš nosies. Tikriausiai pakoregavau jo mieląjį veidelį, na bet galės susiremontuot jį.
- Žinai, nevalia manęs erzint,- suurzgiau ir patraukiau prie baro. Reikia išgert ko nors stipraus,- tekilos,- paprašiau ir atsisėdau ant aukštos kėdės. Nenoriu grįžt prie stalelio, visi tikriausiai smerks mane už tokį poelgį ir nebebendraus su manimi, bet man nesvarbu.

Neleisiu taip su manim elgtis. Senoji Ema irgi būtų taip pasielgusi. Bet koks dabar skirtumas, kaip ji būtų pasielgusi? Aš esu aš ir esu dabar, ir pasielgiau taip, kaip pasielgiau, nieko nebepakeisi, nors ir nenoriu ko nors keist, bet kodėl galvoju apie tai, kaip būtų pasielgus ankstesnioji Ema, jei… Whatever. Noriu pamiršt tai. Užsiverčiau stikliuką iki dugno ir paprašiau dar vieno. Skystis nudegino gerklę, tačiau iš kart pajaučiau šilumą, pasklidusią mano kūnu.

- Džouns,- ištęsė balsas man prie ausies. Nemaloniai sudrebėjau.
- Stenli,- taip pat atsakiau. Tik jis mane vadindavo pavarde. Beje, pasikeičiau ją iš Maverok, nes dabar esu naujas žmogus. Tai buvusi mano mamos pavardė, tad man ji net patinka. Tai buvo Aless mintis, nes kai pareiškiau, jog noriu atversti naują savo gyvenimo lapą ir nenoriu turėti praeities, tai buvo geriausias sprendimas. Ir dabar niekas nežino apie mane daugiau, nei jog aš iš Amerikos ir tiesiog puikiai mokiausi mokykloje. Daugiau tuščia. Nėra net duomenų apie mano šeimą. Žinoma, sakau, jog ją turiu, bet kol niekam nekyla daugiau klausimų, kodėl tokios nerodo egzistuojant, stengiuosi apie tai negalvoti.
- Žinai, neblogą pasirodymą surengei,- šaipėsi iš manęs. Pamiršau paminėti, jog jis taip pat iš Amerikos, tačiau mokosi čia jau antrus metus, pagal mainų programą. Ganėtinai atstumiantis žmogus, kai pradedi su juo bendrauti, nors išvaizda sako ką kitą.
- Nori, jog ir tave ištiktų panašus likimas? – visiškai nesusidomėjusi juo, paklausiau. Mano mintys vis dar buvo kažkur kitur.
- Žinoma, kad ne. Tave pamatęs dar abejojau, tačiau po šio vakaro abejonių neliko. Žinai, tavo dingimas sukėlė daug klausimų aplinkiniams, o dabar štai sutinku tave visai kitame žemyne, tačiau vis dar tokią pat aikštingą ir išlepintą,- pasakė patenkintas savimi.
- Apie ką tu kalbi? – vis dar bandžiau išlikti tokia pat nesusidomėjusia, tačiau man taip knietėjo sužinoti, kas jis per vienas. Nujaučiu kažką negero.
- Nagi, turėjai labiau domėtis savo aplinka. Nejau nepameni manęs? – apsimestinai nustebęs paklausė,- žinoma, tikriausiai vardas Matthew tau aiškesnis? – kalbėjo užuolankomis, taip dar labiau mane erzindamas. Mano kantrybė sparčiai seko. Iš kur jis pažįsta Matą? Tai jau darosi nebejuokinga.
- Kalbėk be užuolankų,- nesiruošiau žaisti jo žaidimų.
- Nagi, nebūk tokia paniurus,- vis dar nesiliovė manęs erzinęs,- tavo dingimas siejamas su daugybe versijų. Tai kokia gi ji buvo tikroji?
- Klausyk, jei nori man ką nors pasakyti, sakyk dabar, arba dink nuo manęs kuo toliau,- piktai sušnypščiau jam ir patraukiau išėjimo link.
- Žinau, kad tau įdomu. Dar pasimatysim, Džouns arba kitaip Maverok,- sustingau. Iš kur jis žino mano pavardę? Kas jis per vienas? Tai jau tikrai visiškai nebejuokinga. Man reikia namo ir kuo greičiau.

Išėjus į lauką išsikviečiau taksi ir jau po 10 minučių buvau prie namų durų. Įėjus vidun iš kart patraukiau link svetainės, iš kurios sklido vaikinų balsai. Man reikėjo pasikalbėti su Aless. Privalėjau tai padaryti.

- Ko šiandien tokia ankstyva? – pasiteiravo, man išdygus tarpduryje.
- Mums reikia pasikalbėti,- rimtai tariau ir patraukiau link darbo kambario. Jis iš kart susirūpino ir palikęs draugus vienus, atsekė paskui mane.
- Kas nutiko?
- Atsirado kažkoks bičas, kuris žino apie mane, mano dingimą ir mano senąją pavardę. Nežinau, ko jis nori, ir kas jis per vienas, tačiau nujaučiu, jog iš jo galima laukti bet ko,- šaltu balsu atsakiau.
- Žinai pavardę? – iš kart prie reikalo.
- Stenlis.
- O vardas?
- Nežinau, Tomas Tomis, kažkas panašaus. Jį visi vadina skirtingai,- tariau pasimetus,- pasistengsiu sužinot.
- Gal ar ką nors apie jį žinai?
- Jis iš Amerikos.
- Tai galbūt jis iš tavo gyvenimo ten?
- Nežinau nežinau. Nepamenu. Bet pagalvosiu apie tai, galbūt prisiminsiu. Jis kaip tik kalbėjo apie mano dingimą, o čia jis mokosi jau antrus metus, vadinasi galbūt jis kalba apie tą laikotarpį, kai pasilikau gyvent Prancūzijoj. Nebežinau nieko,- susmukau ant sofos.
- Nagi, nurimk, juk tai nieko rimto. Jei jis ir žino ką nors, manau po pokalbio su manimi viską pamirš, tad nesijaudink,- prisėdo šalia ir apsikabino.
- Gerai,- atsidusau,- ačiū, kad esi man toks geras,- padėkojau nuoširdžiai ir pakėliau akis į jį.
- Juk žinai, kad tai darau dėl tavęs. Nepamiršk, jog vis dar turiu viltį,- su viltim žiūrėjo į mane.
- Manau, tau jau metas grįžti pas draugus,- „gražiai“ paprašiau jo pasišalinti.
- Tu nenori kartu? – prašančiai pažvelgė į mane.
- Na gerai,- sutikau ir kartu patraukėm link svetainės. Šiandienai minčių manau pakaks.

***
Mane prižadino skambantis mobilusis. Nejau kažkas nežino, jog negalima manęs žadinti? Tai tikrai neliks neatlyginta.

- Ko? – nė nepasižiūrėjus, kas skambina, pakėliau ragelį.